Meilė, tikėjimas ir viltis... Aš turiu tokį pakabutį. Laikau jį saujoje, kai pasidaro bloga. O kaip visi kiti? Ar visi kiti žmonės irgi turi tokiu pakabučius, kurie šiek tiek įkrauna vilties, kai jos nėra, kurie sustiprina tikėjimą ir tie, kurių dėka gali pasijusti geriau. Vilkimės, kad žmonės juos turi. O jei ir ne, tai lietuviai turi nacionalinį „tikėjimą, viltį ir meilę“, kryžių kalną. Kiek kryžių tiek vilties... Aš  tam kalne neturiu savo kryželio, bet kartais, kai man labai reikia, aš turiu vieną ant kaklo... Įtariu, man tikėjimo, vilties nebeprireiks. Savo pakabutį aš pamečiau...
  Aš kažkur palikau savo dvasią... Viskas pradėjo slysti iš rankų. Rugsėjis – tik pirmasis mokslų metų mėnuo, o aš jau išskydau. Rankos dreba, širdis visaip maskatuoja, ašaros byra ir niekaip negaliu susikaupti. Sunku mokykloje, bet jei visi sako, kad tai patys lengviausi metai, kas dėsis, kai baigsiu? Nejau visą gyvenimą man iš nerimo trūkčios balsas, nejau visada turėsiu gerti raminamuosius prieš miegą, kad tik užmigčiau?
  Na, o kokios tos mano problemos, kad taip nervinuosi? Taip, tai vaikiškos problemos. Tai yra viena problema – mokykla. Tai tik keli prasti pažymiai, keli atsiskaitymai, keli savarankiški darbai, penki kontroliniai ir visa ši nesąmonė per savaitę. Gerai, kad šiandien penktadienis. Galiu atsipūsti, nes pirmadienį vėl prasidės tos pačios išsemtos ir niekam neįdomios problemos. Ir taip savaitė iš savaitės... Gyvenu nuo penktadienio iki penktadienio, ir taip pikta pasidaro, kad švaistau savo laiką ir nieko gero nenuveikiu. Kartais norisi verkti todėl, kad savo misiją apleidau. Neišeina man, nors tu pasiusk. Taip noriu būti tobula, bet gal ne dabar. Gal dabar pokyčiams blogas laikas? Be to ir žvaigždės nieko man gero nežada... Taip reiktų liautis aklai tikėjus horoskopais. Juk vis tiek mes patys esam savo laimės kalviai ir ką pasėsim, tą ir pjausim...
  Tikėjimas, viltis ir meilė. Taip, aš pamiršau meilę, širdelę mano pamestame pakabuke. Vakarų fronte nieko naujo, taip pagal Remarką, o pagal mane? Meilės fronte nieko naujo, nenuostabu, kad pamečiau savo pakabuką... Pamečiau aš savo meilę. Na, jis ne meilė. Tiesiog vaikinas, kuris man šiek tiek patinka, bet kad ir kaip būtų, susižavėjimas yra vienpusis. Tiesą pasakius, to labai neimu į galvą, vis vien jis po truputį ima darytis nebeįdomus. Ai... Kaip bus taip bus...

DIENOS MINTIS

„Be vargo nėra laimės, be ašarų – linksmybės“.