Lengvas stuktelėjimas ir Vintonas atsibudo. Regis miegojo ypatingai ilgai... Kur aš?... Bandė suvokti. Tačiau neužilgo atmintis ėmė gerėti, o gal nuojauta.
Vintonas radosi vienvietyje erdvėlaivyje. Giliai įtraukęs pirmus oro gurkšnius, jis greitai pražvalėjo ir atsisėdo miego kapsulėje, tada pasiražė ir apsižvalgė. Šviesos atpratusios akys įsitempė.

Pirmas - išblaškęs jo dėmesį ir sudominęs, buvo šalia ant staliuko gulintis laiškas. Atsistojo jį pasiekti. Baisiai skaudėjo sąnarius. Velnias, kiek laiko aš skridau?..
... „ Sveikas prabudęs. Manau, kad esi visiškoje nežinomybėje. Tai normalu, neišsigąsk. Priminsiu, kad prieš penkis metus buvai išsiųstas į kosmosą savanoriškai misijai. Tyrinėjęs Betelgeizę, įrodei joje esant gyvybės. Po kelinto mūsų pasitarimo, mes sutikome tave išleisti jai užfiksuoti ir nuskinti tau savo šlovės laurus. Tavo miegas turėjo baigtis nusileidus erdvėlaiviui ant planetos. Linkime sėkmės ir laukiame sugįžtant.
Kolegos“ ...
Toks buvo laiško tekstas. Vintonas ir pats jau viską prisiminė - paskutinę dieną Žemėje pries skydį, išlydinčius senus tėvus, artimus draugus linkinčius sėkmės, šiltą pajūrio smėlį byrantį į batus per paskutinį pasivaikščiojimą su mylima moterimi. Mintyse iškilo paties veidas, drąsus ir ryžtingas tariant sudie. Nejučia jis tai sutapatino su vaikystės atsisveikinimo ceremonija, kai išsiskirdavo su mylimais seneliais. Jis žvilgtelėjo pro iliuminatorių. Planeta atrodė nyki. Tolimi grumsto laukai, rudi statūs kalnai, smėlingos įdubos. Jis radosi visai netoli Paukščių tako. Keletą valandų studijevęs Betelgeizės orą, slėgį ir temperatūrą jis ryžosi palikti erdvėlaivį.

Nusileidęs apačion, palietė kietą planetos paviršių. Aplinkui buvo svetima, plika ir tylu. Prieblanda. Tolumoje mirksėjo nieko gero nežadančios įvairių spalvų žvaigždės. Pasivaikščiodamas pasuko pietų pusės link. Nosį pasiekė pakitęs kvapas, šiltos smarvės banga. Ji nežymiai vibravo, buvo aišku, kad kažkur turi būti jos šaltinis. Ar tai gali būti gyvybė, kurios jis čia atvyko? Kas po velnių gali čia gyventi?... Jis kažko negalėjo prisiminti! Ir buvo beveik tuom tikras.
Tylą nutraukė nuo kalnų pusės artėjantis keistas garsas, panašus į paukščio kranksėjimą. Jis nusitęsė per tuščius laukus ir atsimušė į miegančius kalnus. Nemalonus išgyvenimas, pasimetimas, širdis suvirpo. Iš kur tas garsas ir keno jis? - klausė jis savęs ir vėl apsistojusios tylos. Nieko. Vėl tyla.
Nusiraminęs paspartino žingsnį. Priėjęs įdubą aptiko iki tol nematyto dydžio baltas plunksnas. Tą akimirką, keistas planetos kvapas priminė degančių plunksnų tvaiką, tų kur vaikystėje senelis degindavo nupešęs vištas. Vintonas baukščiai apsižvalgė. Tikėjosi ką nors, paaiškinančio išvysti, tačiau nieko nematė. Nusiminimui nebuvo ribų. Ir ko jis čia atvažiavo?

Užsižiopsojęs užkliuvo už kieto grumsto ir suklupo. Pakėles jį ir jau kėtinęs sulyginti su žemiškuoju, staiga po juom išvydo geležinės dėžutės kraštus. Nupurtęs likusias sausas liekanas, atidarė. Viduje esantis laiškas mirgėjo kodais, kuriuos jis gerai pažinojo. Tai buvo matematiniai vienetai, atkoduojami nuliukus, esančius kvadratėliuose užpiešus juodai, o vienetus baltai. Gautus 209 signalus dalijo į 11 ir 19, ką reiškė tam tikrą vaizdą - dvikoję būtybę! Beabejo, čia būta žmogaus! Bet kaip...?... Kada...? Ką tai galėtų reikšti? Kitoje pusėje jis pastebėjo žmogišką rašyseną: PAVOJUS.
Vintonas sustingo. Tai rimta?

Greitai viską sugrūdęs į kuprinę skubiai pasuko atgal link erdvėlaivio. Turėjo paskubėti, kylanti baimė vis didėjo. Rodės, jis kažko negalėjo suprasti, atsiminti, atmintis buvo tarsi ištrupėjusi ir ten, kur jos taip reikėjo.
Staiga pajuto šiltą bangą ir kitą kvapą. Pasigirdo orą pjaunantis garsus plasnojimas, kuris buvo jau netoliese ir artėjo. Vintonas buvo netoli tikslo - jo išsigelbėjimas - erdėlaivis čia pat!! Bet baimė pakirto kojas ir jos tarsi sušvinėjo, jis negalėjo žengti nė žingsnio... nesusivokdamas atsisuko atgal ir pamatė jį, savo baimės ir nuojautos kaltininką, siaubingai didelį gyvūną paukščio plunksnomis, išvirtusiom laukan krauju pasriuvusiom akym, kurios klaikiai žiūrėjo į jį. Paukštis pravėrė snapą ir ėmė klykti karšta smarve jam į veidą. Jo pūvantys šlapi sparnai plakės į sausa žemę ir kėlė dulkes į orą. Aštrūs kojos nagai susirietė. Vintonas jautė tai, ko labiausiai bijojo šią akimirką: išsigelbėjimo nebus. Jis dabar suprato, ką buvo pamiršęs... jis buvo numatyta auka - Betelgeizė buvo jam duotas likimas!.. Tą minutę jam dingo sąmonė, jis persikūnyjo į aukštą kalno viršūnę ir ramiai sėdo ant jo šlaitų, regėdamas draikomą savo kūną, plėšomas kirstines žaizdas pilve, nagais traukiamas mėlynas šiltas žarnas, kapojamus kraujo persisunkusius kaulus... visa tai buvo taip arti ir toli... Iškapojęs minkštas smegenis ir prarijęs, paukštis suklykė. Jis buvo apgailėtinai šlykštus vienišas padaras, gyvybė...
Išdarkytas kūnas liko tysoti po atviru žvaiždėtu dangumi..
Vintonas, tarsi sugįžo į savo erdvėlaivį ir atsigulė į kapsulę, šalia palikęs užkoduotą laišką. Jo brangūs prisiminimai dingo erdėje amžiams.