Vardas verčia šypsotis.
Patenkintais katinais gyvenimas murkia.
Smulkios bėdos  pro praskėstus pirštus išteka:
Kai ką pragyvenau aš, kai kas mane pragyvens.
Nieko svarbaus, iškyrus du susipynusius delnus,
Išskyrus spindulius akių Tavų, kur mano odą glosto...
Akyse šviesa. Dosniai ja dalysiuos.
Gal nepritrūksiu. Šiandien. Rytoj. Poryt.
Kol laiko smiltys išbyrės, nepagailės.
Ir dabar man visai nesvarbu trečiojo pasaulio krizė.
Geriau bučiuok mane dabar. Rytojaus gali ir nebūti.