Kreipimasis į atmintį

Iškvėpk ant lango sūkuringą žiemą:
Taškais smulkiais išpūtęs  sniegą puokščių,
Kad brėkštant stirtų bundančios blakstienos
Ir gaivą šąlančią ryte šerkšnu užuosčiau –
Kad sniegenos raudoniu sodrios, storos
Ant medžio priešais langą šokinėtų.
Už jų pokšėtų vėl vaikystės tvoros,
Praėjusiais sniegais užmėtinėtos –
Kad būtų netikslu ir nekryptinga –
Nieks nevalytų po griūties kaimelio:
Išpūsk ant lango tai, ko man taip stinga –
Vaikų su rogėm ant užsnigto kelio.
Nuodai