Toks baltas ir purus
krinta tik, kai apsiniaukia,
ne mėlyno, o pilko dangaus,
to švelnumo neprimena niekas,
ant žemės tai jis,
o kol krenta, jos visos gražios,
skirtingai vienodos
ir neišskiriamai nuostabios,
lietaus pakerėtos,
šalčio nubučiuotos,
visos laimingos,
nes nemato kančios.

Kiekvienas norėtų taip kristi,
o paskui virsti gėle, žole ar medžiu,
tuo pat žmones ir gyvūnus pasotinti,
ar daug kas taip gali
kitą savim pasotinti?
Toks stebuklas,
nė meilės nereikia,
atgaiva ir kūnui, ir sielai,
kada viskas susilieja,
tai tampa
dalele manęs ir tavęs,
po to jau nebeatpažįsti savęs.