Dvidešimt pirmas amžius yra unikalus tuo, kad žmonės įpratę jaustis blogai: blogas šeimyninis gyvenimas, neištikima antroji pusė, šlubuoja sveikata, mažai pinigų, mažai darbo, per daug darbo, už kurį moka per mažai moka, blogas oras, šalta jūra, tamsus dangus, vagys politikai, kurie gauna per dideles algas, per seni pensininkai, turitys per daug patirties, bet per mažas pensijas ir t.t. Tai realybė, kuri supa kiekvieną dieną mus. Ar dvidešimt pirmo amžiaus „gyventojai“ nori kuo nors džiaugtis? Ar juos pradžiugina tik ką iškritęs sniegas, kuris lėtai leidžiasi ant dar žalios žolės, ar džiugina tai, kad Lietuvoje nebeliko vietos žiemai, kad didžiuosiuos miestus okupavo tokie kraujageriai kaip MAXIMA, IKI, RIMI? Greičiausiai NE! Šios mintys kelia neviltingą šypseną, nors akyse dar kibirkščiuoja mintys, kad žiema sugrįš, sniegas kris ant įmigusios žemės, o miestuose nebeliks vietos prekybos siaubūnams. BET juk žmogaus nedžiugina mylimo žmogaus žvilgsnis, glostančios šiltos mintys, nebevertina atsidavimo, pagarbos ir meilės. Tai greit atsibosta, tampa nebeįdomu. Dvidešimt pirmojo amžiaus žmogui reikia sielvarto, nes taip gyventi jis įpratęs. Nebegali be verkšlenimo, be kitų gailesčio... Būtent dėl to skiriasi poros, dūžta širdys, sudega svajonės... nes žmogui REIKIA gailesčio ir kančios.
Hei, žmogau, ne „Kristaus Kančia“ filme vaidini, metu tau akmenį į tavo daržą, GAL ATSIBUSI.