Saulė jau vakarop,
o kalne
po gimtinės beržais
brolis guli.
Nepareis, nedainuos po langais,
nesulauksim jo grįžtant namo.

Dešimt metų gyvenęs,
lyg miręs,
kulkom kertant brangiausius draugus,
bandė sau pasilikt paskutinę
ir pasiekė dangų orus.

Pr.: Žiūri jis į mane iš aukštai,
     iš pasiekto ramybės uosto.
     Ar esu toks,
     koks buvo jisai,
     nesudėjęs dešimtmetį bluosto?

     Žiūri jis į mane iš toli,
     mano brolis, eiti pavargęs.
     Ar esu toks, kaip siekė jisai -
     su Tėvyne širdim suaugęs?

Coda  Iš toli,
         iš aukštai,
         iš dešimtmečių rūko,
         kviečia jis
         nepamiršt,
         neišduot
         laisvės šūkio...