Beprotiškai liūdna. Ir skausmas išdrasko krūtinę.
Ir karas, chaosas galvoj, dar bjauresnis už amžiną taiką.
Gitarą į ranką. Užspaudi stygas. Paskutinį,
O gal dar tik pirmąjį kartą suvirpini erdvę ir laiką.

Brutalūs lietimai. Greta - trapūs sąlyčiai delnu,
Ir noras, kad amžinas sniegas iškristų, kad visad taip liktų.
Šliaužiu vienatve - apšerkšnijusiu liūdesio kalnu,
Šliaužiu ir galvoju - o jeigu taip viskas išnyktų?

Užgestų šviestuvai, pradingtų mergaitė ant stalo
Įbrėžusi geismą mažais baltos odos batukais,
Sugrįžtų ramybė kažkur iš anapus Uralo,
Nubustų į kertę nusviestas medinis dievukas...

„Taksi, Eldorado“ - sušuktum iš naujo užgimęs.
Jie sakė, negalima pykti, pamesti jutimų ar proto.
O ką daugiau veikti, jei randas iš naujo negyja,
Jei raktai pradingo, jei pamečiau sąmonės kodą?

Suvalgytos trešnės, užčiauptos burnelės lelijų,
Ir du rudaakiai berniukai, dar kantri, metalas, pankrokas
Ir spiritas, maldos, svajonės, gestais išdulkintas „myliu“,
Dievuli Dievuli, iš ko nulipdei mane tokią?