Stiklinė pieno prieš pusryčio blyną;
Mėlynom lūpom užsibaigę maudynės;
Sauja vyšnių, prarytų su kauliukais –
Ne sotumui, kad tik juoko būtų.
Viena kapeika – už koloradą blėkynėj:
Kai uždarbis toks  – vabalai net kaimynų...
Sumeluota žaizda – odą trinant mėlynėm
Ir iš kluono paslaptingai dingus grandinė:
Tam lenciūgui pritiko lentelė medinė:
Ne bėda, kad smeigia rakštį sūpynės!
Išsižioji ir, kai atloši galvą –
Įsisupus tik spėk muses valgyt!
Prie sklepo, kur žvyras supiltas,
Ne vien tvoros, tuneliai, tiltai...
Jie tik pusdieniui užmuša laiką.
Zbitkams – didesnės fantazijos reikia!
Štai jei išrausi duobę gilią
(pernakt ten varlių pribyra),
Kitąryt jau idėjos ir kyla:
Kibirėly išmaudyt ir paguldyti
Į trauklapiais išklotą guolį.
Beje, pietums – jos valgyt nori!
Tik kas joms užkandžius gamina?
Šioj vietoj siūlau prisimint sūpynes...

* * *
Vieni gal atsidus: „sunki vaikystė...“
Kiti pridurs: „mediniai žaislai...“
Tokie yra – kadais statyti
Mano vaikystės pamatai...