žiemomis girdžiu
bjork vespertine

vejuos šaltį ir sniegą
pėstute paskui save
girgždesy ir spindėjime

balso perlūžimuos
esu kaip ir ji
neužmieganti
niekieno
tik kitoje saloje
beprotė

kartu atidarom tuščią kartoninę dėžę
į kurią kaip medum teptą suskrenda mūzos
ant akmenų kuždasi
klausaus
beveik nesuprantamai

kokonuose
garsuose
kurie su manim ir apie mane
rusvose kumštinėse pirštinėse
jaukiai
žaidimu
pranašauju:

nepaleisiu
žiemok
žavingai

aš akmeninė ir mylinti