Manyje nardo miglos bangžuvė.
Kavos tirščiai užkloja  ekraną –
Iš jų burt aš vis dar nemoku.
Kur skubu – nežinau –
Neriu iš pasąmonės siūlų
Misteriją, auksaskruostę ir gundančią madoną,
Jos giesmė gundo Diuma, Mopasano ar Doilio
Bedugnių gėla ir vėsa. Žygių lavos purslai,
Pergalių dulkės ir nuodėmių piroklastai –
Perkaitęs kūnas apsėstas geidulio rangos,
Beprotiškai trokšdamas suliet savo ego
Su Pabaiga amžiams, išstumti  gyvybės
Syvus – vėl gerti, kvatoti, apsvaigti, –

Kaskart skaitau kavos tirščių raštą iš naujo,
Nuolat bandydamas iššifruoti
Savąjį Rozetės akmenį.