GRĖSMĖ

Už gerai įtvirtinto, tačiau seniai apleisto  forposto, pastatyto priešais seklią bet drumzliną upę, netoliese galtonavo nušiuręs dar karų laikais nukentėjęs miškas. Apie jį sklido miglotos legendos, kurias daug kas lygino su  Kraterio istorijomis. Tiesa, tie pasakojimai buvo labiau vietinio ryškio, nes beveik niekas kitur negirdėjo apie jokius nuodingus drebučius ir psichodemų antrininkus, apsireiškiančius šioje nuošalioje teritorijoje. Labiau  buvo žinomas pats  ginybinis įtvirtinimas, kuriame karts nuo karto apsigyvendavo vienas kitas zorgas, kuriuos pastebėjo vienas kitas patrulis, atvykęs pasižiūrėti ar čia esama tvarkos, kadangi  vieta nebuvo toli nuo paties Kraterio. Vietovės išskirtinumas – tai buvo bene vienintelė vis dar nenunuodyta oazė vidur plytinčios smėlėtos dykynės, skleidžiančios radioaktyvią spinduliuotę. Bet būtent šioje salelėje vieną kartą nutūpė valstybiniais ženklais išmargintas sraigtasparnis. Jo rudas korpusas tarsi susilydė su  fone esančios tvirtovės sienomis. Iš aparato neskubiai išlipo porą sunkius skafandrus vilkinčių žmogystų. Pirmasis nuslileidęs kopetėlėmis atvykelis pirštinėtose rankose laikė archajišką Geigerio skaitiklį, kuris pašėlusiai traškėjo. Antrasis žmogus žvalgėsi ar vieta nėra pernelyg pavojinga. Atvykelio rankose sugniaužtas sunkus ginklas nukrypo link masyvių betoninių sienų. Tose sunkiai įveikiamose masėse žioravo kelios, matyt kadaise vykusių mūšių metu paliktos skylės. Pro jas ir buvo galima patekti į tvirtovės vidų, nes sunkūs nors ir surūdiję vartai nebuvo atviri. Jie tarsi neatskiriamas monolitas tariamai saugojo forposto ramybę.
- Nemalonus kurortas. - sumurmėjo į mikrofoną patrulis, rankose laikantis Geigerio skaitiklį, - Tikriausiai Labelis kuoktelėjo, jei nesurado geresnės vietos kur įkurti dar vieną valstybės priešų koloniją. Luji, ar nemanai, kad  čia mūsų laukia ne pyragai?
- Dovi, greičiau skenuojam tas patalpas, nes visai netrokštu savaitę leisti sumautoj reabilitacinėj, - porino jam antrasis. Žmogysta įkišo turimą ginklą į dėklą ir žengė link forto sienoje žiojančią nemenkų matmenų skylę. Tyrėjas iš nedidelės kuprinės išsitraukė  knygos dydžio aparatą, kurį pavadino skeneriu, kažką skubomis užfiksavo ir perdavė savo bendražygiui. Darbo čia nusimatė su kaupu. Iki sutemų, kurios atvykėlius turėjo užklupti po poros valandų, reikėjo ištirti visas apleistas patalpas ir sudaryti elementariausią patalpų planą, o pranešimą apie statinio būklę perduoti vyresnybei. Tie duomenys buvo reikalingi valstybininkams, kurie taupydami lėšas ketino čia įkurdinti iš Kraterio zonos atleistus regionierius. Kadangi dauguma globos įstaigų buvo tiesiog perpildytos, net šie tvirti griuvėsiai  kai kuriems Respublikos patriotams atrodė pakenčiami, kad atgimtų naujam gyvenimui. Plano sudarytojai nenoriai įsiropštė į didžiulio pastato vidų susimąstę apie kraupius kadaise išgirstus pasakojimus apie psichodemus.
Forposto kieme buvo tiesiog suversti išsprogdinto betono ir armatūros gabalai. Pasišiaušę metalinių strypų galai styrojo tarsi ežio spygliai, išlindę iš po  griuvenų, sudarydami fantasmagorišką reginį. Šiaip ne taip įveikę įvairaus šlamšto sangrūdą, tyrinėtojai  atsidūrė priešais pagrindinį korpusą, ant kurio vis dar kabojo rūdžių išėstas užrašas “Pirmas”. Žemiau  raidžių  kieme gulėjo sprogimo bangos išverstos durys, paįvairintos įvairaus dydžio kiaurymėmis, kurios atsirado, regis, dar prieš kadaise vykusį sprogimą. Angoje, tiesiog ant betoninių grindų, kur turėjo būti durys, baltavo pamiršti kadaise čia kovojusio žmogaus kaulai. Griaučiai nebuvo apvilkti jokiu net visai sutrūnijusiu skarmalu, bylojo, kad  čia sąlygos rūsčios netgi negyvai materijai – rūgštys ir atšiaurus klimatas nepagailėjo netgi sintetinės kario uniformos. Kita vertus likimo valiai paliktas žmogaus kūnas iškalbingai bylojo, kad  kadaise nutikusių įvykių pasekmės buvo stipresnės už žmogiškumą. Žuvusieji buvo palikti, nes grįžti į forpostą prieš daugelį metų buvo labai pavojinga. Čia kiekvieno sugrįželio laukė tik mirtis.
- Ištirkim koridorius, - sausai prabilo Geigerio skaitiklį turintis pareigūnas, - paskui siūlau imtis kitų patalpų. Kol kas į jokius požemius nelendam. Juos palikim pabaigai.
- Nori čia grįžti dar vieną kartą? – žnybtelėjo antrasis.
- Kas gali žinoti, gal  Labelio visai netenkins mūsų apžvalga. Juk jis nori visapusiškų rezultatų. Ar neprisimeni jo vakarykščių grąsinimų?
Prieš jiem dviem išvykstant viršininkas  buvo įgėlęs, teigdamas, kad be pilnos ataskaitos daugiau nieko nelauks. Tai reiškė, kad vien paprastų forposto planų  jam neužteks. Reikia viską dar aprašyti, ir nufilmuoti. Vėliau, naudodamiesi turimais duomenimis, statybininkų brigados iš karto galės imtis remonto. Atvykėlių laukė tiesiog sausas ir neįdomus darbas.
Koridorius neatrodė laisvas. Kelią užstojo suverstos spintos ir stalai. Už jų tamsoje kaškas šnarėjo. Šalmuose įmontuoti mikrofonai užfiksavo dar ne vieną pašalinį garsą. Atrodo, kad visi tie mitai apie griuvėsiuose apsigyvenusius padarus nebuvo laužti iš piršto. Antrasis pareigūnas, kolegos pavadintas Luju, įbruko į kuprinę savo aparatą ir nežymiai išsitraukė ginklą. Optinis taikiklis sužibo raudona šviesele ir plonas lazerio spindulys iš karto aptiko taikinį. Už šlamšto sangrūdos slėpėsi neaiškus padaras, kuris nejudėjo.
Dovis buvo šiek tiek sutrikęs – paprasčiausiai nesitikėjo jokių siurprizų. Jis dar netikėjo, kad pasakojimai apie padarus gali būti pakankamai realūs. Iki šios akimirkos skenuotojas dar niekada nematė jokio zorgo, netgi vietinių čiabuvių, kurie gyveno šiaurėje, netoli pasienio. Staiga zorgas atsistojo visu ūgiu ir tvirtomis rankomis – letenomis stvėręs kažkokią spintą  sviedė šią į žmonių pusę. Regis, kad būtybei visiškai nepatiko jo ramybę sutrikdę atėjūnai. Atskriejančio baldo tyrėjai išvengė. Žmonės atšoko atgal į forto kiemą. Spinta, atsitrenkusi į betoninį grindinį subyrėjo į dalis. Luji mintyse pagalvojo, kad šią akimirką labai praverstų viena kita granata, kurios išblaškytų bet kokią pastate tvyrančią grėsmę. Teturėdamas  tik karišką peilį pirmasis tyrėjas šį griebė tarsi skęstantis šiaudo. Tuo tarpu nė vienas neturėjo jokios granatos, nes solidžiau apsiginkluoti neskatino ir pats Mortas Labelis, kuris tik pasišaipė iš planų sudarytojų nuogastavimų.
Zorgas, slėpęsis tamsoje nedrįso išlysti laukan. Jis aiškiai bylojo, kad  nesusigundė mintimi iš karto sudoroti priešus, kurie  išvilioję  auką į atvirą vietą  galėtų padaryti su juo lygiai tą patį. Žmonės manė irgi panašiai. Koridoriaus gelmė dabar atrodė kaip pavojingi spąstai, kuriuos reikėjo kokiu nors būdu sėkmingai aplenkti.
- Ar ne geriau būtų  dabar imtis kokio kito pastato?
Luji pažvelgė į antrą forto kieme dunksantį korpusą ant kurio dar ryškiai švietė užrašas “Antrasis”.
- Einam, - pritarė Dovis, - aš tave pridengsiu... jeigu kas...
Frazę jis ištarė nedrąsiai, tarsi ramindamas save ir kolegą, kad galėjo nutikti blogiau. Tačiau jau po minutės  pridūrė:
- Hm, gal vertėtų išsikviesti pastiprinimą  nesikreipiant į patrijų?
- Atsarga gėdos nedaro, bet...
Nespėjo Luji pabaigti sakinio, kai zorgas išskuodė koridoriumi lauk. Tačiau abiejų plano sudarynėtojų nuostabai  tamsus dvikojis padaras nuskuodė į tą korpusą, kurį ketino tuojau ištyrinėti ir išnyko sienoje, kurioje nebuvo jokios angos. Drąsos  eiti į antrajį korpusą nebebuvo daug. Kilo tik retorinis klausimas: ką daryti?
- Varom, juk, atrodo, pirmąjame nebėra zorgo.
Tačiau nebuvo pernelyg paprasta eiti ten, kur galimas dalykas, vis dar tebetūno nežinoma grėsmė. Abu tyrėjai,  turėdami menkus ginkus, be ypatingo ūpo  atsitraukė ten, iš kur mėgino sprukti. Tačiau kelią užstojo tamsiomis uniformomis vilkintys kariūnai. Jų rankose blizgėjo gerą nežadantys kovos įrankiai. Dovis sustojo tarsi įbestas. Jo bendražygis nuleido kilstelėtą šautuvą. Tarpduryje išlindęs aukšto rango karininkas suvebleno:
- Jūsų užduotis baigta. Prieglaudą įrengsim kitur. Bet skristi namo nebegalite. Turėsit vykti su mumis.
Nustebinti tokiu įvykių vingiu, tyrėjai liko stovėti, nes nežinojo kurlink eiti. Tačiau nė vienas nežinojo kas laukia ateityje, netgi po kelių minučių. Kareivos atrodė nenuspėjami, beveik tokie patys kaip ir neseniai pebėgęs zorgas. Netrukus Respublikai tarnaujantys tyrėjai išvydo besikeičiantį karininko veidą. Įprastą odos spalvą keitė raibuliuojantys vingiai. Kuo toliau, tuo labiau žmogysta panešėjo į psichodemą, kuriam visiškai netiko tvarkinga uniforma. Transformavęsis padaras šnypšdamas ėmė artintis pakraupusių žmonių link, kai tuo tarpu kariai, nukreipę ginklus link bejėgių tyrėjų, visiškai nekreipė dėmesio į  pakitusį savo vadą. Taip įvyko dėl to, kad  ir jie patys buvo ne kas kita, o besikeičiantys radiacijos neįveikiami padarai. Jie laukė šviežios miesos, kuri buvo tarytum suparalyžiuota. Dovis ir Luji netrukus virto tik vardais, įrašytais Žuvusiųjų knygose.
- Kas nors iškvieskite naujus tyrėjus, - sukomandavo Labelis, išplėšęs žmogienos gabalą, kadaise buvusį ranka. Likusią skafandro rankovę jis tarsi dešrelės apvalkalą numetė ant grindinio. Padaro veido mimika bylojo, kad  tamsiagyvis nesiskundė apetitu...

Bus dar