SPĄSTAI

Mortas Labelis kandžiai nusišypsojo tiesiog regionieriams į akis. Lygiai toks pat patenkintas buvo ir vyriausiasis regionierių patrijus Elis Vorenas Makdoilis, kuris į sugautuosius žvelgė iš tamsos. Pareigūnas jau seniai svajojo apie nekuklią premiją. Karininkas nedažnai galėjo pasigirti galįs pradžiuginti savo viršininką panašiais laimėjimais. Jis puikiai prisiminė, kad kelios pastarosios savaitės jo paties tarnyboje nebuvo labai produktyvios. Dažniausiai  Elis susilaukdavo vyresnybės kritikos, o menkos sėkmės akivaizdžiai buvo nepastebėtos. Paskutinė pastaroji operacija Makdoiliui tikrai atnešė sėkmę su kaupu. Tikėtas ir galų gale sulauktas rezultatas pasirodė visu savo grožiu. Medžiojamieji jau buvo priešais Elį Voreną Makdoilį. Tik labai nustebę ir šiek tiek pasimetę. Tesvinas ir Veineris dar nesiorientavo ir gerai neįsisamonino ar tą akimirką priešais juos – išsigelbėjimas, ar paprasčiausiai gudriai paspęsti spąstai. Neturėdami net menkiausių ginklų, tik savo jėgą, kurią davė gamta, neišdrįso sumojuoti kumščiais prieš rangu aukštesnius karininkus. Bet nepaisant jų dvejones patalpoje įsitvyrojusią tylą praplėšė balsas:
- Miela jus du čia matyti.
Balse atsispindėjo neužslėpta ironija, kuri buvo tarsi išspręsto uždavinio  atsakymas.
Be to, paaiškėjo, kad prietemoje slėpėsi dar keli vyrai, kurie neslėpė ginklų. Kai kažkas pašvietė  įžiebtu žibintu į tamsą, Tesvinas ir Veineris pastebėjo, kad  viduje yra keturi saugumiečiai, nukreipę į aukas automatinius šautuvus. Vienas iš ginkluotų  tipų priėjo prie  Tesvino ir vikriai jam uždėjo šaltus antrankius. Veineris nespėjo sureaguoti, kai jo rankų riešus taip pat sukaustė metaliniai pančiai. Atrodė, kad pabėgimas baigėsi ir suimtųjų laukė kelionė į kurį nors žymų valstybinį kalėjimą. Vėlesnės akimirkos visiškai neatsidavė laisve. Suimtieji pasijuto pasimetę ir netgi sugniuždyti. Juk bėgdami nuo zorgų pateko į ne mažiau pavojingesnių priešų gniaužtus. Julijus Tesvinas mėgino viską kuo ramiau viską įvertinti ir nuspręsti ką dar galima čia padaryti. Robas Veineris tik stebėjo aplinką, neturėdamas savyje net menkiausios vilties kibirkštėlės išsigelbėti ar bent pasipriešinti. Jo orumas buvo stebėtinai greitai palaužtas, kai  valstybininkai paragino aukas žengti į koridorių.

Ir visgi koridoriuje, kur lempos skleidė aštrą šviesą, suimtieji  bent turėjo galimybę pamatyti priešų veidus. Julijus šiek tiek nustebo, kai išvydo pažįstamus karininkų veidus. Tai buvo tie patys  patrijai, kurie  stengėsi, kad kuo greičiau būtų pažaboti Kraterio tyrinėjimai ir išformuotos regionierių grupės. Iš tylinčio Robo mimikos Tesvinas spėjo perskaityti, kad ir šis buvo ne mažiau nustebęs, matydamas juodas uniformas vilkinčius saugumiečius.
Koridoriuje visa grupė trumpam stabtelėjo, matyt sureagavusi į nebylią  Labelio komandą, atrodo, reiškusią “sustoti”. Po kelių sekundžių niūrus karininkas prabilo:
- Sveiki atvykę į Holbeino laboratorijų kompleksą.
Jo žodžiai nebuvo nuoširdūs. Tai buvo pagieža, kurią netgi tylomis skleidė to asmens žvilgsnis, įsmigęs į belaisvius.
- Beprasmis jūsų sprukimas ir priešinimasis mūsų augintiniams. Tik stebiuosi, kaipgi sugebėjote prasmukti taip toli nesuvirškinti jūsų vadinamųjų psichodemų. Patys seniai turėjote likti paprasčiausiu užkandžiu tiems, kuriuos stengėtės išnagrinėti ir netgi įveikti.
- Mums paprasčiausiai pasisekė... – numykė Tesvinas, paprasčiausiai konstatuodamas faktą. Jo bičiulis trumpam atkuto:
- Nemaniau, kad jūs esate išvien su zorgais.
- Eikit, - sausai nukirto vedlys. – Laikas baigti reikalą.
Tas reikalas nebuvo kuo nors ypatingas. Regis, suimtųjų laukė paprasčiausias kalėjimas su daugybe jame prifarširuotų siurprizų. Kadangi bėgliai neturėjo jokių šansų pasprukti, buvo įvesti į gremėzdišką lifto kabiną, esančią  ilgo ir apskretusio koridoriaus gale. Viduje tilpo visa grupė. Tiesa, susispaudę tarsi silkės, netrukus pajuto į viršų keliančią jėgą. Užsidegus  blausiai geltonai lemputei liftas džeržgėdamas sustojo, o masyvios metalinės durys iš lėto pasislinko į šoną. Belaisviai  priešais išvydo didelią  belangę salę, kurioje vaikštinėjo stebėtinai ramūs zorgai. Padarai net neketino pulti žmonių, atrodė tarytum dresuoti šunys, klausantys šeimininko komandos. Nesvetingi sutvėrimai vienu metu elgėsi lyg kaliniai, kuriuos išleidžia pasivaikščioti į kalėjimo aikštę. Blizgūs ir keistai besielgiantys tvariniai  nevilkėjo jokios aprangos. Dėl to jie visi buvo panašūs į dvikojus gyvūnus, savo prigimtimi labai panašius į laukinius primatus. Tik keistokas šnabždesys, primenantis šneką, išdavė juos esant protaujančias, nors ir neįprastai atrodančias būtybes. Jie visi, kai žmonės išlipo iš lifto kabinos, sužiuro į atvykėlius. Kažkas keistoka ir užsikertančia tarme prašneko suprantama kalba:
- Čia jie?
Atrodo, kad vienas nieko iš savo gentainių  neišsiskiriantis padaras labiausiai susidomėjo Tesvinu. Belaisvis su pagarbia baime stebėjo zorgus, apšviestus patalpoje spindinčių lempų, mėgindamas suvokti kodėl tos pavojingos būtybės čia, o ne kur nors kitur.

Bus dar