autobuse palikau akinius
visai naujus
tik kiek išmurzintais stiklais
lyg būtų kas norėjęs
jog matyčiau ne viską
ir glostęs riebaluotais pirštais
kai duše rinkausi į akis
vandenį atsargai

visą kelionę stebėjau
pakalnę ariančias varnas
žmonės šiemet jas įsikinkė
sako visai gerai traukia
tik gaila į priešingą pusę
kai kalba pasisuka link
gyvenimo-mirties klausimo

nuliūdus mėginau valyti stiklus
žinoma autobuso
niekada nebūčiau pagalvojus
jog mano akiniai
kažkada leidosi liečiami
murzinų pirštų

paskutinėj stotelėj mane
netikėtai užkalbino mėlynos akys
ir pakvietė išgerti šalto pieno stiklą
net nepastebėjau
kaip akiniai liko gulėti
nukritę tarp autobuso sėdynių