------------------------------
Tavo tyla ir mano Vasaris.
Tylus.

  --Tarpai tarp eilučių priklauso tylos pauzėms,
   atsikvėpimams ir atodūsiams--

Bedvasė, tuščia mūsų ryto erdvė ir nepakeliamas,
      Nepernešamas vasario
      Košmaras klaikus.
      
(Nes aš juk nesibaigianti žiema,  o
          tu tik neišsenkantis Vasario lietus)
            
     Ir jau nebėra
žodžių skausmui išreikšti,
Anestetikų dvasiai nuraminti.
                
    
   --Tarpai tarp manęs ir tavęs neprilygsta niekam
    Neprilygsta niekam.
Neprilygsta--

Po visko juk tiek ir telieka,

Pavargusias rankas
įsmeigti į žemę
Ir žydėti, žydėti,
ligi beprotybės žydėti,
  suleidus šaknis į gyvenimo nasrus.
(Nors) aš ir negaliu
        (Nors) man ir per sunku--
--Dabar gyventi.

Todėl.

Vis dar naktimis šaukiu
Sunkiu ir nepakeliamu Vasario lietumi verkiu.
Šąlu. Stingstu ir sningu.
    
      O mano gęstanti ugnis
(bet anglėjantis skausmas)
Progresuojanti metastazė
(Bet tobulas vidurnakčio dangus -
Šiąnakt nepaprastas, baltas ir klaikus)
Vis dar godžiai ryja gyvybe nuo pavasario lūpų,
Negyvų.

Tik tu.

Toks tolimas
  Ir toks nenuovokus,
Bedvasis, pavargęs.
   Per tylus ir per nykus,
(tam
kad) išgalėtum
         Ištverti, iškęsti, nugalėti
   Vasario tylą
      Ir
                  (po visko kažkaip dar)
      
Gyventi, gyventi,
----------------------------
gyventi...
      
      Ir. Bet.