Stasikę šiuo metu būtų sunku sugaudyti.  Ji visur kviečiama, tačiau ir pasižadėjusi nevisada ištęsi pažadą. Jos pilna visur, tik pas Melaniją jos nebetraukia širdis, nors iš mandagumo ji retkarčiais užbėga pas ją. Stasikės sulaukus, Melanija stengiasi kaip galima ilgiau ją pas save užlaikyti.
- Ar jau leki? Na ir neleisiu. Sėsk, pasėdėk nors trupučiuką. – sulaikė ji Stasikę,  kuri motinos pasiųsta   trumpam buvo užbėgusi pas Sokonus. – Papasakok kas naujo, tu juk į kaimą dažniau nueini, o mus baigi visai pamiršti - priekaištavo Melanija.
      Buvo gražus , šiltas užgavėnių vakaras. Vėjas nurimo, ėmė po truputį šalti. Lengvai virpėdamos vaiskiame ore byrėjo retos snaigės. Mėnulis tai pasirodydamas, tai dingdamas nardė debesų pusnynuose, kol pagaliau išplaukęs į giedro dangaus plotą, apšvietė storai sniegu pridengtą žemę, nuberdamas ją sidabru.
    Pasirengusi greitai grįžti, Stasikė nenorom nusisiautė skarą ir prisėdo ant suolo krašto prie durų, kad būtų galima išsmukti lauk, tačiau Melanija prisispyrusi kvietė paviešėti.
   - Slinkis arčiau stalo, pačios taip veikiai neišleisiu- kartojo ji juokaudama ir, beveik jėga atėmusi iš rankų skarą , pasvėrė ją ant kartelės. – Aš taip pasiilgau tavęs, o tu nė akių nerodai. Ką darbuojatės, kaip mama kruta ir šiaip kas girdėti? – lipšniai klausinėjo Melanija. Stasikė nežinojo nė ką daryti. Ir gaišti nesinorėjo, ir išeiti nebuvo kaip. Toks gražus vakaras ir dar nepaprastas- užgavėnių. Pas Gurnį jau tikrai renkasi jaunimas užsigavėti. Be to ir ji su Onike buvo nutarusi ten kilti. Bet taip prašoma Melanijos ji nebedrįso atsikalbinėti ir paklusniai pasislinko arčiau stalo. Širdies gilumoje Stasikė pasijautė lyg kalta, kad užmiršo šį kiemą, kur ji užaugo ir buvo priimama kaip savas vaikas. Ji netikėtai prisiminė šių namų jaukumą, praleistas čia dienas ir vakarus, tokią nuoširdžią Melanijos draugystę ir pajuto didžiulį norą atverti jai kupiną naujų įspūdžių ir išgyvenimų širdį. Nors Melanija ir pasikeitė truputį, ne tokia nuoširdi, bet ja visada galima pasitikėti. Ji tai labai gerai žino, juo labiau, kad pasipasakoti kam nors taip ir knietėjo.                                                                              

-Traukis arčiau stalo. Mama virė kepaliukų, o aš iškepiau blynų, tai  pavakarieniausim- dar vis ragino Melanija, brazdindama šaukštus lentynoj. Stasikė nusiraminusi atsisėdo užstalėn. Pasišėręs gyvulius pirkion įėjo Sokonas.  Kabindamas į kertę kailinukus ir kepurę, nedidelis, plačių pečių , žilais ūsais,visas apsnigtas, aplipęs šiaudais, apsiavęs medpadžiais žmogelis, pasisukęs pakalbino Stasikę:
- O, viešnia nebuvėlė.Kur pražuvai, kad niekad nebeateini? Ar taip užsiėmusi, ar išpuikai? O kokie gi vėjai dabar atpūtė?
-Atėjau ant užgavėnių blynų ir tiek- atsakė daug negalvodama Stasikė.
- Tai kažin ar jos turi, gal net nekepė- pasakė Sokonas, antrą kartą kabindamas nukritusią nuo vinies kepurę. – Kepaliukų tai pats mačiau kaip motina virė, o ar turi  blynų negaliu garantuoti.
- Negalėjau apsirikti- nesutiko Stasikė. – Kai pas jus ką nors verda ar kepa, pas mus kieme jaučiasi kiekvieno viralo kvapas. – Melanija kaip tik ruošiasi duoti vakarienę, tada ir pamatysim.
- Tai nešk čia, jei turi – eidamas prie stalo pamojo Sokonas Melanijai. – Pasiutiškai norisi valgyti, nes tiek prisitampiau, kol pagirdžiau gyvulius, net paširdžius ėmė mausti. Nors aš pats kaltas. Per pietus tiek privertė sniego, kad prie šulnelio reikėjo bristi, o nukasti patingėjau, pamaniau išsimindys – skundėsi sėsdamas netoli Stasikės už stalo. Atsisėdęs giliai atsikvėpė pro ūsus ir ėmė dairytis skrynelės su tabaku.
- Ar jau šulinyje nebeturit vandens, kad prie šulnelio braidot?- stebėjosi Stasikė.
- Kai paspaudžia kiek stipresnis šaltis, tai ir nusenka vanduo. Pas mus kiekvienais metais tas pats, matyt ant prastos gyslos stovi. Reikėtų kitoje vietoje kasti, tik vis tas neprisiruošimas.
  Sklidina melžtuve pieno nešina įėjo ir Sokonienė. Drūtumo ir aukštumo sulyg savo vyru, bet jau pasiūtimu viršytų visas  Aukštasalio moteris ir vyrus kartu paėmus. Dar ir dabar dažnai ji užduoda Melanijai į kuprą, o jau pačiam Sokonui įvairius moteriškus įrankius teko paragauti. Šiaip ji buvo geros širdies moteriškė ir labai mylėjo Stasikę.
  Pastačiusi milžtuvę ant suolo, ji dar kartą išskalavo vandeniu puodynes, nors Melanija jau buvo paruošusi, suieškojo švarią drobulę ir rengėsi košti pieną.
- Gero vakaro, tetule- pasveikino ją Stasikė supratusi, kad Sokonienė jos nepastebėjo. – Iš kur tiek daug pieno? Ar jau veršiavosi katra?- nusistebėjo Stasikė.  
- O,  Stasikė, nė nepamačiau- trumpam atsisuko šypsodamasi moteriškė. – Gero vakaro, prašom kas vakarą – atsakė į pasveikinimą. – tai jau pas mus bent dvi atsivedė, o ne viena. Na, o jūsų ar greit turės?
- Mūsų niekada taip anksti neveda, nebent prieš Velykas, o gal dar vėliau - atsakė Stasikė.
-  Gal jau užleidot ?- teiravosi Sokonienė toliau košdama pieną. Sukošusi pridengė puodynes mediniais dangteliais, pripylusi į milžtuvę vandens išskalavo kelis kartus koštuvą ir pakabino jį ant vinies prie pečiaus kaktos. Išpylusi iš milžtuvės pienuotas paplovas į kiaulviedrį, ji dar kartą išskalavo milžtuvę ir  apvožusi ją pastūmėjo į patį kampą po varvančiais šeimininko kailiniais.
- Dar tebemelžiam, bet tik kam nors užbalinti tegaunam. Greitai , matyt, ir visai teks nutraukti - ūkiškai, kaip ir pridera suaugusiai merginai dėstė Stasikė.
- Vaje, gal šilto pieno gersi?- staiga prisiminė moteris. – Kad kiek jau būčiau išnešusi.
Melanija nelaukdama Stasikės atsakymo, paėmė iš lentynos puoduką ir, kai motina pripylė pieno, nunešusi pastatė priešais Stasikę.
- Imk, išgerk – paragino ji. – Juk mėgsti šiltą pieną. – Mama, neišnešk, dar įpilk Statikei  - rūpinosi Melanija.
- Užteks , užteks, daugiau nereikia- gynėsi Stasikė. – Nei to paties neįveiksiu, toks didelis puodas.
- Rado kuo vaišinti, – neišleisdamas pypkės iš dantų įsiterpė tėvas – neškit čia ką turit geresnio, metas vakarieniauti.
  Kokie skanūs buvo šį kartą kepaliukai. Pagaminti iš geros varškės, gausiai užpilti lyditu sviestu, apibarstyti pelatrūno žolelėmis. Blynai taip pat buvo skanūs. Matyt iš vakaro maišyti su mielėmis ir pienu: pasipūtę, geltoni, iškoryję, užpilti smetona. Viskas labai žadino apetitą, juo labiau, kad svetimoje gryčioje valgyti yra daug skaniau, juk visi tai esame patyrę.
    Gerokai užkandę kepaliukų ir blynų,  dar užsigėrė balintos gilelių kavos su cukrum. Stasikei net veideliai užkaito, paraudo lūpos. Išgėrę kavos ir persižegnoję, visi pasikėlė nuo stalo ir katras kur išsivaikščiojo. Motina su rožančiumi užslinko už mūrelio, tėvas, pasigalandęs peilį ant prieždos, rengėsi pasipjaustyti tabako, o  Stasikė padėjo Melanijai nukraustyti stalą. Tuo metu už lango pasigirdo skambaliukai ir sulojo šuo.
    Melanija, atrodo, visai nekreipė į tai dėmesio, nenustebo, kas tai galėtų būti, nors kas minutę ji laukė Adolio ir nuo kiekvieno nugirsto garso krūptelėdavo jos širdis.
    Stasikė gi tuoj prišoko prie lango ir, užsidengusi delnais nuo šviesos, sužiūro į kiemą.
- Adolis atvažiavo – trumpam atsisukusi paskelbė ji ir vėl įsikniaubė į stiklą. Sokonas ir be to jau vilkosi kailinukus, dėjosi kepurę ir ėjo pro duris.
- Tada aš jau eisiu namo- stebėjusi pro langą ir mačiusi kaip vyrai  pasisveikino, kaip  Sokonas  pririšo Kaštaną, o Adolis pridengė jį gunia, kaip abu pasuko pirkios link, pasakė Stasikė atsisukusi į Melaniją. – Geriau jau aš ateisiu rytoj, atsinešiu kokio nors darbo, tai per dieną bent pasišnekėsime- suskubo Stasikė.
Menanija netikėtai atsisuko ir griežtai pasakė:- Nė nemanyk išeiti. Skubėdama pasakė:- Ką veiksi parėjusi?Juk šiandien ne šiaip sau vakaras, o užgavėnės. Štai užsigavėsime visi kartu. Didesnėj draugėj visiems bus smagiau, o į kaimą ar šiaip ar taip jau nebenueisi. Jau vėlus laikas. Geriau pasilik, pasilik – jau daug švelniau kvietė Melanija ir Stasikė nusileido.