Tu visai nepanaši į lietų,
ir į debesį nepanaši,
plaukiantį virš vasaros iš lėto
ir mane paguodžiantį lašu;

tu visai nepanaši į upę,
žemės delnu skubančią pro šalį,
į rasos lašelį, kuris supasi
vakarėjant ant liaunos šakelės...

Gal į meldų kuždesį su vėju
panaši esi, o gal - į tylų
medžio lapų plazdančių virpėjimą,
saulei iš už ežero pakylant?

Sudėtinga tau parinkti vardą,
nors tai bando padaryt visi-
patys jie šalia tavęs nublanksta,
nes - tokia - vienintelė esi!