...poetiniam ančiui...
jau atėjo rudenėlis
toks nekaltas ir auksinis
tarsi būtų kūdikėlis
jau raukšlėtas ir ištinęs
o žvaigždelės cipu cipu
nuo dangaus žemelėn lipa
rasos skambina varpais
gal bernelis koks ateis...
jau atėjo rudėnėlis
nebečiulba paukštužėliai
kraunas savo manteles
į svečiąsias šaleles...
o, jėzusmarija -
aš neapkenčiu svajoklių
jų lakštingalos paikos
taip ir niežti snukin duoti
už “skambėjimą rasos”
meilė – seilė ją nuryčiau
ar išspjaučiau pro dantis
ar nudėčiau kaip tą Brisių
jei dar muilintų akis
gaučiau valios – žemę knistų
neplasnotų drugeliu
o kai žarnos šoktų tvistą
gurgiančiu pilvu tuščiu
samagonuose pasmirstų
nuo negimusių minčių
ir nektarą užraugintų
iš lietaus žvaigždžių pušies
plytos virpintų jiems kinkas
o ne virpesiai širdies
užakėtų margas pievas
asfaltuotų Paukščių Taką
tik bėda – kovoju vienas
kol dar gyslos neužako...
bet ir vėl -
jau atėjo rudėnėlis
išvažiavo margos gėlės
o pūkuoti debesėliai
prisisiojo į alėjas...