Bembiui nedažnai pasitaiko proga pakalbėti su protingais žmonėmis. Bet kai pasitaiko, niekada neatsisako. Tą dieną likimas Bembiui buvo palankus. Kavinėje Bembis po vakarykščios jau maukė penktą puoduką kavos, tačiau susigrąžinti jėgas sekėsi sunkiai, tiksliau – jis tik dar labiau dujo ir irzo. Bet tarsi spindulys iš apsiniaukusio dangaus plykstelėjo, kai pro kavinės duris įžengė intelektualioji kurso laikų draugė Beata. Bembį užplūdo entuziazmas ir šioks toks jėgų antplūdis, mat suprato gausiąs gerą progą pasikalbėti. Bembis labai mėgo kalbėtis giliomis temomis.

Iš pradžių jie kalbėjosi apie šį bei tą, vėliau pokalbis pradėjo suktis apie pasiekimus asmeniniame gyvenime: vyrus, meilę, santykius šeimoje, kas ką dirba ir kiek uždirba. Bembis jautėsi puikiai lyg žuvis vandenyje, mat baisiai mėgo pasakoti apie save ir buvo baisus pagyrūnas, be to, į kiekvieną gyvenimo situaciją sugebėdavo pažvelgti iš pozityvaus taško, net į baisiausias nesėkmes ir kritimus, kurie ne šiaip sau kritimai, o žiauriai žmogaus sielą žalojančios dvasinės traumos. Bet tiek to. Esant reikalui ar šiaip kokiam nejaukumui Bembis gyvenimo spragas ir juodąsias kosmines skyles tam kartui užkimšdavo spalvingais pasakojimas, daugiau ar mažiau išgalvotomis istorijomis. Tame jis nematė nieko blogo, tik jautė didžiulį moralinį pasitenkinimą. Be to, laimingas jausdavosi tik tada, kai pavykdavo kam pakelti nuotaiką, nors pats sėdėdavo gilioje purvo duobėje. Jausdavosi tikras nugalėtojas ir taip purvo duobė akimirkai virsdavo prabangia purvo vonia.

Pokalbis nenatūraliai pakrypo apie knygas. Bembis pasijuto kiek nejaukiai, bet laikėsi tvirtai ir stengėsi neišsiduoti. Jo žvitrios akutės tebebėgiojo taip pat žvaliai, o energija nedingo iš rankų mostų. Lyg niekur nieko ir toliau užtikrintas laidė kvailus juokelius lyg vadybininkas aklai (tai vadinama atkaklumu) ir beviltiškai siekiantis aukštų pardavimo rezultatų, bet galų gale intelektualioji Beata prirėmė jį prie sienos atviru, tačiau klaikiu klausimu. Tai buvo konkretus pistoleto įrėmimas į smilkinį:

- Kokias knygas paskutiniu laiku skaitei?

Dėtis nebebuvo kur ir Bembis pagautas panikos puolė kapstytis savo skurdžioje atmintyje, bet ji buvo išdžiūvusi ir virtusi dykuma lyg čia ilgai būtų ganęsi didžiulės buivolų kaimenės. Skaitė jis ne kažin ką, bet ir to negalėjo prisiminti. Ilgai suko galvą. Juodoji skylė grėsmingai pulsavo ir ruošėsi jį įtraukti. Jį, vargšą niekuo neprasikaltusį briedžiuką.  Pagaliau išlemeno:

- „Stepių vilką“.

Ji pažvelgė su panieka ir sušnypštė:

- Tu ką, mokykloj neskaitei?

- Kažkaip mokykloj vis išsisukdavau, - sako Bembis ir net susigūžia nuo įdėmaus hipnotizuojančio gyvatės žvilgsnio. Jis užmiršta pasakyti, kad „Stepių vilką“ skaito jau devintą kartą.

Beata toliau Bembį kausto savo tvirtu niekinančiu žvilgsniu. Beata apie gyvenimą žino viską ir joks pasipūtęs briedžiukas jai neapdums akių. Beata matė šilto ir šalto. Ji žino, kaip gyvenime viskas yra iš tikrųjų, kas slepiasi po visu tuo viešu juoku ir dirbtiniu krizenimu. Jie visi slepia tiesą rodydami muilo burbulus. Beata tuos veltėdžius permato kiaurai. Ji tiek prisikentėjo gyvenime. Majos skraistė jau seniai buvo Beatai nukritusi nuo akių.

- „Visata riešuto kevale“, - net šokteli iš džiaugsmo Bembis.

Bjauri ragana suklūsta, išsiriečia lyg katė pasiruošusi mirtinam šuoliui, o karpa tik ir virpa ant nosies. Atrodo, dar kiek ir nukris.

- Papasakok, - sako, o dvišakas gyvatės liežuvis kyščioja iš pačios pragaro pragarmės.

Bembis nuoširdžiai papasakoja ir pasako, jog tai puikiausia poezijos knyga, kokią jam tik kada teko skaityti. Beatos akys susiaurėja ir ima spindėti keista nežmoniška šviesa.

- Kaip tu apie ją sužinojai, tą knygą?

- Vedžiau vaiką į kirpyklą, tai kirpėja ir papasakojo. Apie storą knygą, kurią reikia būtinai perskaityti, nors ir brangiai kainuoja. Trumpai paminėjo apie ką. Supratau, kad noriu tos knygos, bet specialiai neieškojau. Po kurio laiko radau knygyne. Nusipirkau, va tada ir perskaičiau.

- Kirpėja? – čia jos akys iš nuostabos iššoka tris centimetrus į priekį ir kurį laiką akių obuoliai styro nesvarumo būklėje. – Kirpėjos skaito tokias knygas?

- O kodėl negalėtų?

- Kirpėja... – matau jos palengvėjimą ir žvilgsnį, kuriame visiškai atvirai žaidė panieka man. Akių obuoliai grįžta į savo vietas, o akys atgauna įprastą rimtį ir susikaupimą. Dabar jos žvilgsnis toks lyg kambary nuo palangės ji valytų amžinąsias dulkes. Žvilgsnis, kuriame žaidžia tik įvairiausios nuobodulio spalvos. Ir atviras atviras bodėjimasis Bembiu. Beata net nusižiovauja.

- Ta kirpėja labai maloni moteris, - sakau. – Ji labai švelniai ir kruopščiai vaikams kerpa plaukus. Taip atsargiai, kad maži berniukai neišsigąstų ir paskui nebijotų kirptis... – iš jos žvilgsnio Bembis supranta, kad šneka nei šį, nei tą.

Stoja nedidelė pauzė, kurią Beata meistriškai užglaisto. Sėdi ir visa net švyti iš pasitenkinimo. Tokia paprasta žemiška savimi patenkinta bobulytė, kuriai karpa baigia nukristi nuo nosies. Net pikta, bet pokalbis sėkmingai vystomas toliau.  Taigi seni bičiuliai, tiek metų nesimatė! Tačiau Bembis buvo atsargus ir gudriai paspęstas žabangas stengėsi neįkliūti. Tuo metu jis iš tikrųjų laikinai dirbo kirpėja.

Paskui draugė išėjo ir jis savo buką liūdną žvilgsnį įrėmė į sieną. Lyg būtų labai pavargęs.