Vasaris grįžo mintis nuskalavęs
Ir sielą apvilko nauja sutana
Nejaugi pašaukimas tyruose alsavęs
Cukrinėm ašarom riedėjo dausose


Už dviejų dešimčių pavasarių
Ištikimybės įžadai nenujaučiant tiesos
Meilei visagalei ir prieš ją bejėgiai
Yra pranašai nebūtos pragaišties
Kai nežinai ką rinktis būdamas niolikos
O žingsnį žengęs baimėn įkrenti
Laimę už akmens sienų spurdančią
Altorių šešėliuos bandai apkabint 

Ir nežinau ar džiaugtis 
Čia žodžiais srūvančiais
Ir nežinau ar verkt
Užmaršties išsigandus
Išmaldos prašyt iš dūstančios
Pašlijusios jausmų pilnatvės
Užlipt per amžinybės kopėčias
Ten kur lemties savos nekeiktumėm


Ir aš norėjau apsivilkt sutaną
Nieks negalėjo širdžiai pakuždėt
Už ką pasaulyje jausmai gyvena
Ir verkia pašaukimo rieduliai


Pašaukimo Rieduliai
Per amžinybės kopėčias
Pasiekia rojų