Viltis gyventi (1)
Ilogija paprastai primena puošnią ir įvairiaspalvę gėlių puokštę tik tuomet, kai dangus nusidažo marga dryže ir nurimsta retas svečias – lietus. Tuomet net gražiausi sapnai nublanksta prieš visos šalies reginius, kintančius tarsi vaikiško kaleidoskopo vamzdelio okuliare. Aš iš 1422613 – osios kartos mačiau tik vieną vienintelį retą reginį. Lietaus, žinoma, neteko pamatyti, nes atsiradau tuoj po jo. Niekas iš mūsų jo neregėjo. Mačiau tik visko pabaigą.
Šiandien gamta kaip ir daugelį metų buvo pavirtusi pilkais voratinkliais ir sausomis kerpėmis apnarpliotą dykyne. Grožis, kuriuo anksčiau galėjo pasididžiuoti mūsų slėnis, gerokai sumenkęs. Tačiau pasaulis, atrodo visas, jau ruošėsi Lietaus sutiktuvėmis. Užsitęsęs ruduo turėjo baigtis ir mano gentainiai tik ir laukė pasirodančių pranašiškų ženklų. Gal tik anapus slėnio, Trugertoje arba Kalnų šalyle Fotorivedoje dar gal ir išliko kažkas panašaus į Senų laikų vaizdus.
Tuo tarpu pas mus tos paskutinės dienos popietę apsireiškė lipšnus besileidžiąs, tai vėl palengva kylantis į padangę rūkas. Tik mūsų ląstelėse užslėptas protėvių palikimas – prigimtis kuždėjo, jog tai besiartinančio Lietaus požymiai. Šiomis dienomis Slėnio bendruomenė ir laukė, ir nerimo. Lietus mūsų krašte – būdas pratęsti giminę, ilogų rasę, atgaivinti gyvastį pasaulyje. Paslapčių kupinas lietus, girdėjome, nors šio taip ir nematėme, neša ne tik drėgmę, vandenį, bet ir gimtį. Tačiau lietus savo ruožtu turėjo atnešti ir mirtį. Ir šitą žinią galėjome tik konstatuoti.
Kita vertus tarpuliečio periodu tik retais atvejais kas nors mirdavo. Dažniausiai tokia nelaimė įvykdavo tik tuomet, kai koks nors bendragentis nukrisdavo nuo aukštos uolos arba mirdavo prispaustas didelių akmenų. Bet taip pat niekas nepergyveno bent vieno lietaus. Mūsų seniūnas vis dėlto mus užkrėtė neregėta ir negirdėta idėja. Jis, savo menku protu suvokiau, sakė, jog turime pamėginti bet kokia kaina išgyventi.
Dauguma gentainių seniai susimąstė iš kur gi mes turime žinių apie lietų, kurio niekuomet nepatyrėme. Tai nebuvo kokia nors abstrakti tikėjimo tiesa. Šias žinias mums perdavė 1422611 – os ir 12 – os kartos žiniuoniai, Surdančo urvuose palikę Piešinius ir Ženklus su specialiais paaiškinimais, lengvai suvokiamais net ir nemokant sudėtingų raštų. Tie vaizdiniai ant uolų sienų pergyveno daugybę mirčių.
Aš sutikau su šia mintimi – idėja, nes visiškai nenorėjau mirti, net ir tuo atveju, jei po manęs gimtų naujas giminės tęsėjas. Kam jis man, jei šio negalėčiau pamatyti...
Lietus sparčiai tvinko ore ir debesyse, o aš jo labai bijojau.
Kažkur sklido seniūno balsas. Vadas ramino visus besiganančius ilogus, parodydamas kelią į paruoštą Išsigelbėjimo olą, kur, teigė pastarasis, nėra ir niekad nebuvo jokios drėgmės. Todėl ne vienam aiškėjo, kad ir lietus neturėtų ten patekti. Mano draugas – išminčius Tje dar prieš pirmuosius artėjančio lietaus pėdsakus suspėjo atrasti kelis Negyvosios gamtos dėsnius, kurie būtų naudingi, kuriant išsigelbėjimo planą.
Aš ir kiti Mes dėl visai suprantamų priežasčių jau netgi paniškai klejojom apie mirtį, nors realiai dar niekas nebuvo matęs kaip ji apsireiškia. Net silpniausias iš gimusių dar kažkodėl nenumirė. Keista, pastebėjau, augalai, nors jie ir buvo nuvytę arba numetę lapus, dar nežuvo. Gyvūnai irgi nemirė savąja mirtimi.
Atslinkus paskutiniąjai laisvės valandai, visi susibūrėme į slėnį priešais urvą, kurio pagrindinė atšaka jungėsi su legendine ola. Mūsiškių čia susigrūdo ganėtinai daug. Aš netgi negalėjau patikėti, kad visa gentis tokia didelė ir įvairi. Tačiau, ko gero, nė vienas negalėjo suvokti kas virė kiekvieno iš laukiančiųjų galvose. Aš dar labai troškau išlikti gyvas ir pamatyti Lietaus pasekmes. Žinoma, pamatyti patį Lietaus vyksmą tikriausiai niekam nepavyks, netgi svetimgemčiams su kuriais retokai susidurdavom ir miglotai tenumanėme kaip jie gyvena ir visai nenutuokėm ar nors vienas jų yra pergyvenę tą dieną, kai lyja lietus...
Nugriaudėjus perkūnijai, bendruomenė suskubo lėkti tamsiu urvu, net nežiūrėdami kas yra po kojomis. Tuo tarpu net ir po storoku uolienos sluoksniu suvirpėjo žemė, kuriua bėgom. Prieblandoje sužaižaravo kibirkštys. Akimirką pasirodė, kad žemė subangavo nuo galingo drebėjimo. Kurį laiką minia sustojo įsmeigusi akis į priekį. Tik mūsų vadas įskiepijo besigelsbstintiems mintį, kad sustoti dar ne laikas. Tuo tarpu aš parklupau veidu pajutęs vėsoką grindinio paviršių ir vėl pasikartojusį galingą virpesį.
Nuo tokio jausmo tikrai nebuvo jauku, tačiau mechaniškai ėmiau toliau judinti galūnes, skubėdamas paskui visus, kurių tikslas buvo ola. Bet ten sužibo raudonas žarijas primenantys žiburiai. Ir visgi trauktis nebebuvo kur. Ola, peržengus jos ribą paskutiniajam ilogui, užsičiaupė tarsi nebylio burna. Šimtai mūsų liko patalpoj, kuri nieko gero neprižadėjo...