LABAS, VILHELMAI(1)

Galvoje kažkas įslinko.
O kai parašiau ir reikėjo perskaityti, tai suradau tekstą:
      
                                  *****
                            
                             Kalbu SAVIM,
                             O į Save iš kur atėjęs
                             Net  nežinau.

         Tiek perskaitęs nutilau, nors žinau, kaip reikėtų skaityti toliau- ar balsu, ar pusbalsiu, ar tik mintyse. Kaip beskaityčiau, skaitau tik Sau. Todėl ir laukiu, kada ateis Vidinis ir perskaitys. Jis irgi skaito tik Man. Bet ateiti jis neskubėjo, todėl  gerokai užtrukęs vėl skaičiau:

                             Senelė sakė-Kristus atlydėjęs,
                             Kad nesušalčiau sausyje pūgos,
                             Bet buvo nepažįstamas kaip Ateitis
                             Palinko, įbraukė kaktoj kryželį,
                             Krikščionim  būti patikėjęs,
                             Ir vėl uždarė atsargiai duris.

       Dabar jau gali Vidinis  ir nepasirodyti. Netgi norėčiau, kad taip būtų. Vakar sugrįžau iš Varėnos, kur palaidojau už save metais jaunesnį švogių.  Dar taip neseniai su juo kėlėme, anot Anos  „granionkas“ ir galvojome būti amžinais. Dabar iš mudviejų jis jau tikrai liko amžinas. Ten, kur dabar naujos Varėnos kapines, buvo takelis iš Varėnos I į Varėną (prie geležinkelio). Juo trumpindamas kelią, dažnai eidavau duonos pirkti nežinodamas, ar pavyks. Dažniau būdavo, kad  jos pritrūkdavo ir tuo pačiu keliuku sugrįždavau atgal į Varėną I, dabar vadinamą Senąja Varėna.
       Ar kas galėjo numanyti, kad tą takelį pastos Varėnos naujos kapinės?
       Oi, kiek čia daug smėlio!

                              Esi  Esybėje ir  būsi
                              Net jeigu pelenai,
                              Net jeigu tuštuma
                              Pakeistų žmogiškąją Būtį,-

       Išgirdau Vidinį, bet, regis, jis mano minčių nesutrukdė. Galbūt todėl, kad mes jau vienas kitą suprantame ir stengiamės ateiti nepatrukdydami netgi mintyse.

                              Žiūrėjau ir tamsias lubas,
                              Kokiu buvau,
                              Kokio nėra
                              Ir ligi šiolei vaikštinėja Sausis
                              ESYBĖS angelas
                              Ir mano filosofas.

       Šis mano perfrazuotas eilėraštis jau ne kartą mano lūpose, tačiau  pirmąkart jis pasirodė praėjusių metų  rugpjūčio 27d. Ir štai dabar jis atverčia kažkokius užrašus, kurių ateitį ir pavidalą netgi pats nenuspėju. Ir, beje, man tai visai nerūpi. Žinau tik, kad  tai turėtų būti kažkas panašaus į dienoraštį, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos, bet jame jau daug kas parašyta. Pavyzdžiui:

                                   LAIKAS ATSIMINTI SAVE

    Galvoju, ką man atsiminti iš 1939 metų....
    Regis, ir tuomet Šklėriuose  žiema. Tik ne tokia- ir sniego aukščiau tvorų, ir šaltis toks, kad ausys tuoj prisvyla. Žiema tokia, kad vėliau tokios už poliarinio rato nesurasdavau.
Taigi, atsimenu žiemą, kad, Dieve, duok visiems turėti tokias ir nesušalti...

    Kitas mano supratimu įdomus atsiminimas, tai pirma kelionė iš S00ausio į VOOasarį.
    Ne šiaip sau sakoma, kad, girdi, Dievas myli trejybę-  buvau trijų dienų, kai išvykau  į tokią  kelionę ir ją laimingai baigiau. Prisimenu, kad palydoje labiausiai buvo gerbiamas dėdė Vandenis, kuriam pagarba  išliko iki šių dienų:
  - Ačiū, dėde Vandeni, už iki šių dienų išlikusį vandenį, Vidinį ir GRANIONKĄ...

  Dar vienas gražesnių tų dienų prisiminimas, tai pomėgis skaityti eilėraščius. Dievai žino iš kur tai, bet dar labiau nesuprantama, kad vis kaulindavau paskaityti Anos poezijos... Niekas nežinojo, kas ji, toji Ana, ir visi manydavo, kad kalbu apie Šv. Mariją. Todėl ko-ne- ko, o Šv. Marijos giesmių prisiklausiau daugiau negu Šv. Kazimieras.
                                          Te nesaisto, te nešvaisto
                                           Žemės geiduliai manęs
                                           Jie aptemdo ir sulamdo      .
                                           Tuos, kurie jiems pasives

       Taigi, taip prasideda prisiminimai apie save.
        Pats laikas, nes po manęs tik antkapio akmuo teatsimins, koks šaunus vyras Dzūkijos šilinių krašte guli čia, danguje.


2008-02-08 14:36
                                     DAR ŠIS TAS, KO NEREIKIA PRADANGINTI...

        Pagalvojęs, ką  reikėtų prasmingesnio prisiminti iš 1939m., prisiminiau, kad gimiau be Lietuvos. Girdėjau šnekant, kad ji kažkur už Merkio, bet kadangi Marcinkonių kraštas su jų šiliniais  - kitoje jo pusėje, tai Lietuva čia negalėjusi ateiti. Turbūt nenorėjusi kojų sušlapti, kadangi ir tuomet vietomis per Merkį, sako, galima būdavo nesunkiai perbristi. Labiau panašu, kad svarbesnė kliūtis buvusi ne upė, o... Juzefas Pilsudskis. Jau keturi metai, kai  jo gyvo nėra, bet vis tiek Juzefas yra Juzefas Pilsudskis. Jis pasirūpinęs daugiau negu Dievas, kad net po jo mirties dar vis būtų taip, kaip buvo.  
    Atsimenu, kai  švęsdami pirmos savaitės gimtadienio sukaktį, būtent – vasario 4 d.(taigi, sekmadienį) su Vidiniu priėmėme priesaiką būti ištikimi vienas kitam. Tuomet jis ir pranešė man, kad esame Geltonojo Žemės Tigro įkvėpti ir , matyt, ne  be tokios moralinės paramos, pirmą kartą  savarankiškai, be namiškių, pagalbos, sugiedojome  Šv. Marijos himno posmelį:
  
                                             Te mums sielos neužvaldo  
                                             Išdidumas niekados,-        
                                             Broliams  meilę  jis atšaldo
                                             Jiems padaro daug skriaudos...

    Dabar, skaičiuojant  septyniasdešimtuosius, jau vien todėl esame kažkuo panašūs į tigrus, kad dar urzgiame, dar rodome  kvėpavimą, tik, žinoma, nemalonu, kad atmintis, lengvai pakeldama tolimiausius atsitikimus, jau neapglėbia to, kas buvo dar taip neseniai. Kad ir vakar:  
  
O VAKAR:  

  "Ryte perskaičiau V. Medžio eilėraštį „išeinu“ ir vienu žodžiu Jam palinkėjau sėkmės. Taip pasitaikydavo ir anksčiau: „Sėkmės!“ Tačiau šį kartą linkėjimai pasisuko juoda puse. Jau greitai Viktorui parašiau:    
  „Tik dabar, gavęs žinią, kad mirė švogrius, supratau, kaip negražiai pakomentavau, parašęs tą žodelį. Taip rašydamas galvoje, žinoma, turėjau kūrybinę sėkmę. Visai nepagalvojau, kad tokius linkėjimus galima suprasti ir kitokia prasme.
  Taip jau atsitiko, Medi.    .
  Atsiprašau, kad taip neapdairiai pasielgiau.“
  
  Ir dabar iš to Jo eilėraščio „ išeinu“ galvoje aidi:  

"išeinu pro duris nė nesakęs
į mažą uždarą celę        

kur kvepia dažais ir mediena    
niekas minčių nesudrumsčia  
liejas skvarbus terpentinas"....          

Na, ir po to greit mano tas Medžiui -" SĖKMĖS!" su pažymiu 5.
    -Dabar galvoju, kad nesuvokęs eilėraščio ir bendrai, bet kokio rašto turinio, niekuomet nesėsk atsiliepti. O suvokti eilėraščių turinį neretai, deja, labai sunku ar net neįmanoma, - guodžiausi Vidiniui.
    - Tu čia ne šiaip sau? -paklausė.    
    - Ne šiaip sau, Vidini.      
    - Po truputį išeini?        
    - Taip.      
    - Tai GAL už tokį apsisprendimą po granionką? Aaaa?  
    - Ne tik „gal“, bet reikia.    
                             ******
Manau, kad toks nevalyvas ir dar nevalyvesnis darbas  vyks ir toliau – kasdien ar beveik kasdien, nežinant apie ką.
                                            
Vilhelmai, būk!
Pelėda