Atsisveikinimo atvirukas

Mano mielas Rugpjūti,

Nežinau, dėl ko rašau atsisveikinimo laišką, tačiau pasaulyje turbūt taip būna – visada ateina pabaiga. Dažnai verkdavau, neturėdama kam siųsti laiškų į jūrą, o ir jūros nebuvo šalia, taigi visi lapeliai, pilni neišsipildžiusių svajonių, tebeguli kažkur giliai stalčiuje.
Man labai gaila, jog nusprendžiau išeiti rugpjūtį, taip ir nesulaukusi rudens, o aš jį mėgstu. Banalių priežasčių, dėl kurių jis man toks artimas, niekada nesupratau. Turbūt niekada ir nenorėjau suprasti. Na, o rašau, nes noriu papasakoti vieną atsitikimą. Gal net gražiausią atsitikimą mano gyvenime.
Ogi buvo taip pat rugpjūtis ir ne bet koks rugpjūtis, o pats šilčiausias ir maloniausias, kokį tik pamenu. Niekada nemėgau stebėti, kaip karstą nuleidžia į duobę, tačiau mano darbe kartais taip nutikdavo. Ne visada spėdavau laiku išvairuoti katafalką iš kapinių, todėl turėdavau klausytis žemių byrėjimo bei sunkaus dunkstelėjimo kažkur vidury verkiančios minios.
Tą vasarą viskas ėmė keistis. Jaučiau, jog aplinkiniai vis labiau stengiasi manimi nusikratyti. Visiems tapau našta, tokia našta, kurią sukelia „keistuoliai“, gyvenantys tarp „normaliųjų“. Mano visiškai tradicinei šeimai buvo nepakeliamai sunku susitaikyti su mano pasirinkimu mokytis muzikos, o užsidirbti pragyvenimui vairuojant katafalką. (Dabar turbūt tiktų įterpti „ o kai pasirodė ilgaplaukis hipis, nevalytais dantimis ir gitara, tai buvo paskutinis lašas mano tėveliams“. Ne, to nebuvo, tačiau jie vis tiek negalėjo manęs suprasti.) Galų gale, tėvai nusprendė, jog „visiems bus geriau“, jei „mano pačios labui“ iškeliausiu šiek tiek pailsinti nervų ir pasimėgauti balta sienų spalva, kuri turėjo mane nuraminti ir paversti „tinkama“ visuomenei piliete.
Na, o tą dieną laidojo kažkokį senuką, kuris savo gamybos valtimi mėgino išplaukti į marias. Žmonės, gyvenantys savo idėjomis, dažniausiai ir miršta dėl jų. Vos tik karstas buvo iškeltas iš mirusiųjų mašinos, nuvažiavau į senąją miesto aikštę, kurioje prieš kelis šimtmečius stovėjo vienuolynas. Pernelyg nesižavėjau krikščioniškąja pasaulėžiūra, tačiau toji vieta nuo vaikystės man buvo kažkuo artima.
Eidama aikštės pakraščiu galvojau apie tai, kiek laiko man dar liko čia, savajame mieste. Netyčia nugirdau tėvų pokalbį, tad žinojau, ką jie ruošiasi daryti. Tądien aikštėje buvo kaip niekad gausu balandžių. Prisėdau ant vienintelio suolelio ir ėmiau stebėti paukščius. Keletas jų sukiojosi aplink mane, tačiau didžiausias būrys skraidžiojo aikštės centre, aplink kažkokį objektą. Įdėmiau įsižiūrėjusi nutariau, jog tai žmogus, atėjęs pašerti balandžių. Vietiniai mėgo taip elgtis. Atsistojusi ėmiau žingsniuoti nepažįstamojo link. Laukiau, kol balandžiai prasiskirstys ir leis man prieiti prie jų maitintojo. Nepažįstamasis, lyg pajutęs mano žingsnius, tarė:
- Verčiau keliauk iš čia, mergaite, jei nenori mirtinai išsigąsti, kaip dauguma jūsų.
Manęs tokie žodžiai nė kiek nesutrikdė. Gal dėl to, jog sodrus ir švelnus balsas, kuriuo jis stengėsi kalbėti šiurkščiai, nuskambėjo priešingai – šiltai ir maloniai, tarsi iš tikro prašytų bendravimo ir supratimo.
- Mergaite, patikėk, tu nenori, kad aš atsigręžčiau.
Tačiau aš atkakliai tylėjau ir net virpėdama laukiau, kol galėsiu į jį pažiūrėti. Nors nepažįstamojo žodžiai truputį baugino, tačiau mano smalsumas buvo be galo didelis.
- Tu vis dar čia.. Kaip sau nori, bet nedrįsk bėgti skųstis tėveliui, jog pragaro valdžia pakriko ir iš jo ėmė bėgti visos kraupiausios pabaisos.
Viena ranka jis nuvijo paukščius, tupėjusius jam ant pečių, o kitoje vis dar laikė trupinių pilną maišelį. Veidas, kurį pamačiau, nė iš tolo nepriminė žmogaus veido. Dešinioji akiduobė buvo tuščia, o kairiosios akies vokas - perrėžtas. Visą veidą vagojo randų tinklas, o nosis buvo nenormaliai pakrypusi į kairę pusę. Plaukai, užkritę ant to sudarkyto žmogaus paveikslo, tarsi stengėsi visa tai pridengti. Turbūt niekada neįstengsiu pamiršti tos vienaakės būtybės žvilgsnio. Nuo tos dienos kasnakt jį sapnuodavau, o dienomis kurdavau istorijas, kas galėjo taip sužaloti tą žmogų. Nežinau, kiek laiko stovėjome vienas priešais kitą, tačiau visą tą laiką jaučiau, jog jo vienišumas man nėra svetimas. Galiausiai keistasis žmogus pakėlė ranką ir išrovė vieną balandžio plunksną iš to paukščio, kuris nesileido nuvejamas drauge su kitais.
- Nuo tikrovės iki beprotybės skiria daug mažiau nei reikėjo laiko išrauti šiai plunksnai.
Paslaptingasis vyriškis įspraudė į mano prakaituotą delną pilką apipešiotą plunksną ir nuėjo neatsigręždamas.
Kai mane vežė į beprotnamį, galvojau apie jį. Niekada taip ir nesupratau ar plunksna, skyrusi mano tikrovę nuo beprotybės jau buvo išrauta.
Laikas išeiti ateina visiems. Galbūt tai yra tas laikas, kai turime sugauti savąjį paukštį ir išrauti tą plunksną, brėžiančią ribą tarp to, kas suprantama, o kas ne. Džiaugiuosi, kad išeinu tokią gražią rugpjūčio naktį, kai aikštėse miega balandžiai. Visi išeina ir lieka tik plunksnos.
Draugė