Kas rytą - vainikas taurei ir židiniui,
nupintas iš sudėvėtų pagalvių,
iš sapnų, kurių neprisiminiau
po miego - blankaus ir bespalvio.

Kas dieną - sausa šakelė į rudenį
ant žvilgančio saulėj
vėjarodžio balno,
ir tylą kasdienę po laikrodžiais gludina
balti akmenukai ant delno.

Manęs nepaliks jie,
pavėjui riedėdami
kasvakar į laužo pašvaistę,
kai ugniai nejautrūs kartu atsisėdame -
kad taurėje vyną pakeistų.