Vasarą dviračiu, pavasarį ir rudenį, kai purvais ištįžta ir vandeniu pasrūva sodybų keliukai, keliauti galima daugiau raitam nei važiuotam. Žiemą gi, kai aštrius kelių gruodus storai padengia ir giliai po savimi paslepia kietai rogėmis suvažinėtas sniegas, gyvenimas kaime atgyja. Į dailius šlajukus pasikinkęs gražiai išriestu sprandu, gelsvais pinamais karčiais ir trumpai kirpta uodega drigantą Kaštaną  ko ne kiekvieną sekmadienį ar subatvakarį  Lobinių Adolis braukia pro Aukštasalio kaimą Galalaukio link. Jau seniai, kelinti metai iš eilės. Gal bus kokie penki, jei nedaugiau, kai Salos ir Galalaukio merginos priprato  tai matyti. Jos puikiai žinojo , kur jis traukia, tačiau  su giliai širdyje užslėpta viltimi ir pilnu pavydo žvilgsniu palydėdavo jį šventiškai išsipusčiusį. Vasarą jis lėkdavo keliuku tiesiu liemeniu ant dviračio rankenų pasviręs, pavasarį ar rudenį jodavo išdidžiai balne sėdėdamas ant gražiausio visoj apylinkėj kumelio, o žiemą slysdavo pro kaimą į lengvas vos dviem sėdėti skirtas  rogutes įsisėdęs, šilta kailių  mušta gunaite kojas prisidengęs.
     Tiek Auštasalio, tiek Galalaukio merginos, kurioms tik buvo metas tekėti, netgi ir jaunesnės piemenės, nematė sau geresnio jaunikio kaip Adolis ir todėl spoksojo į jį kaip į kokį dievaitį. Visos jų mintys ir kalbos prie ratelių, jei ne tiesiogiai tai užuominomis, sukosi apie Adolį ir Sokono Melaniją, kurių taip ilgai užsitęsusi draugystė  jas stebino. Tai ir buvo ta priežastis, kuri skatino ir žadino merginų viltį, nors Adolis vis tebelankė Melaniją ir į kitas nesižvalgė. Bet merginos kažką nujautė ir laukė. Na ar nepasitaiko taip, kad draugauja, draugauja, o paskui nei iš šio nei iš to pasimeta? Dažniausiai po tokių ilgų draugysčių. O kas gali žinoti, kaip dabar atsitiks?
Jau tiek metų prabėgo, ar negalėjo jos vesti?  Jei staiga sugalvotų Adolis Melaniją palikti ir pasiieškotų sau kitos? Kas gali žinoti, į kurią nukryps jo akys? Šiaip ar taip, bet tikėtis nėra nuodėmė. Jis nevedęs kavalierius, kas gali uždrausti apie jį merginoms galvoti, ypač kai jis toks mielas ir geidžiamas kiekvienai širdelei?
        Yra dė ko galvą pasukti... Tik pamanykit , koks vaikinas tas Adolis. Vienas visoje parapijoje. Ūkis viduryje miestelio su pačia klebonija rubežiuojasi.Du valakai puikiausios  žemės. Kas nežino Pamūgės laukų? O jis vienas vienintėlis ant tokios žemės. Kai nukaršins tetą, jos valakas ne kam kitam, o Adoliui atiteks. Žmonės kalba, kad ir aukso senoji turinti. Žmonės kalba matyt žino. Be to kasmet didžiųjų švenčių Kalėdų ar Velykų proga senoji pluoštus dolerių ir visokių drabužių iš Amerikos gauna. Kur gi   tada deda visa tai, kai ir savo visko per akis pertekusi? Žinia, kad į auksą visa tai maino ir į kojinę bruka.
    O kokios  Lobinių trobos! Naujutėlaitės, jazminų ir sodo ūksmynuose paskendusios. Gyvenamosios langai dideli kaip mokyklos, sienos lentelėmis apsiūtos,  stogas raudonomis čerpėmis dengtas.  Visa sodyba žaliai dažyta tvorele tvarkingai aptverta, raudonuoja stogai kaip dvaro. Bičių aviliams ir tiems langeliai baltai išpaišyti…Akį veria pavyzdinga tvarka , grožis ir turtas, o pats šeimininkas vis dar kavalierius, penkti metai, kai lanko merginą, o neveda.  O gal apie mane, o gal apie mane pagalvoja?  O gal, o gal…Ką čia žmogus gali žinoti, kur kieno laimė. Galų gale kad ir visai nieko neturėtų, vien dėl gražumo būtų galima eiti už jo. Vaikinas kaip jaunas uosio medis aukštas, lieknas,  šviesiaplaukis, mėlynakis, o antakių lenkimai  kaip beržo žievėj anglimi nuvesti. Iš šalies pažvelgus atrodo išdidus, rimtas, bet tikrai nesipuikuoja. Jis puikiai pažįsta visas Aukštasalio ir Galalaukio mergeles , žino kad jis joms visoms patinka ir sutikęs nepravažiuoja nepasisveikinęs. Kartais net Kaštaną sustabdo ir ilgiau pasišneka, pajuokauja. Drąsesnės tai pajutusios   tyčia pataiko su nasčiais priešais išeiti, o pakalbintos visai savaitei turi apie ką saldžiai galvoti, nors Adolio  Kaštanas žino tik vieną kelią, kur jis randa poilsį- tai Sokono sodyba.
      Ach rūpi jis visoms Aukštasalio , Galalaukio net ir tolimesnių kaimų merginoms.  Atrodytų tik Melanija galėtų būti rami, tačiau nemažiau už kitas ji turi rūpesčių su Adoliu. Nors ji gerai žino, kad jis bus šeštadienį ar sekmadienį, kartais ir viduryje savaitės, tačiau kokia bus jo nuotaika , jai buvo mįslė, kurią  įspėdavo tik jam pasirodžius. Kartais jis linksmas, burna nuo juoko neužsidaro, tamsmėlynės akys žaibus svaido, pilnas kalbos, prasėdi visą vakarą smagiai visus nuteikdamas. Kitą kartą pasėdi valandėlę kitą, nesileidžia į kalbas , pasižvalgo nelinksmomis, išdidžiomis akimis  ir tuoj išvažiuoja.
   Mato Melanija, kad jis elgiasi ne taip kaip reikėtų , taikosi prie jo, tačiau įtikti negali. Kiekvienam susitikimui ji ruošiasi su ypatingu dėmesiu ir puošiasi kaip įmanydama. Visada ji sugalvoja pagražinti rūbą, ką nors naujo pridėti prie Adolio jau matytos bliuzelės ar suknelės. Ar tai kokią sagutę įsiuva, ar tai kokią apykaklę priderina, ar sagę  ant atlapo prisega. Tai auštyn , tai į šoną verčia ji savo juosvus plaukus, kaitalioja šukuosenas, net plaukai ėmė slinkti. Bobučių paklausiusi ėmė ji plaukus ajerų šaknmis bei apyniais mazgoti, nuo ko plaukai sustiprėjo ėmė gundančiai blizgėti. Nė karto Melanija neišėjo Adolio pasitikti savęs veidrodyje neapžiūrėjusi. Tada, kai ji jaučiasi esanti puiki, jis į ją nė nepažiūri ir nepastebi nei jos grožio, nei puošnumo. Viltį į jį sudėjusi turtinga vienturtė, čielažemė kantriai laukia, į kitus nesidairo, tikisi Adolio , kuris tiek metų ją lanko. Iki šiol nežino ji Adolis tik draugas jai  ar svetimas, bus kada nors jis jos ar ne.
     Laukia ir tėvas su motina, nė pusės žodžio nesako Melanijai, nekamantinėja, tegu sau lankauja. Juk veltui nevažinės. Tiek metų lankosi, juk turės baigti kartą pradėjęs.
Kad būtų aiškiau iš savo kaip tėvų pusės, besikalbėdami su jaunimu pabrėžia, kad yra pasirengę viską į žento rankas atiduoti, o patys pasitraukti išimtinėn. Melanija raudonuoja nuo tokių užuominų, o kartu su viltimi klauso, ką pasakys Adolis. Tačiau jis nieko rimto nepasako. Kai būna geros nuotaikos, juokauja ir juokais nuleidžia, o kai paniuręs- patyli ir išvažiuoja.  Kita jos vietoje gal seniai būtų spjovusi į jo kaprizus ir nutraukusi su juo draugystę, bet Melanija buvo įsimylėjusi ir nepajėgė to padaryti. Ji kantriai laukia, atsako piršliams ir po truputį sensta.
        Sokonų sodybos pakraštyje, kur pievomis baigiasi jų žemė ir ribojasi su našlės Jormantienės trijų hektarų sklypeliu, stovi pusiau iš medžio rąstų ir molio drėbtas trobesys, šiaudiniu stogu jungiantis gyvenamą pirkią su tvartu ir daržine.
    Gyvenamajame gale niekam nepastebint išaugo ir į merginas išėjo našlės dukra baltaplaukė Stasikė. Tiesa, kai kurios rimtesnės kaimo merginos dar ir dabar tebelaiko ją piemene, nežiūrint į tai, kad per pačią uždūšinę jai suėjo septyniolika. Su tokio pat amžiaus mergaitėmis ji jau ateina į kaimą į vakarones, kur yra pripažinta gera dainininke ir šokėja , todėl vaikinai skuba ją pašokdinti.
    Tai gal vienintėlė iš Aukštasalio ir Galalaukio merginų, kuri nė trupučio nesuka sau galvos dėl Adolio. Netikėtai jam pasisukus kaimo vakaronėje, kas būna gana retai, visos reiškia jam didžiausią pagarbą, stengiasi atkreipti į save jo dėmesį , kitos varžosi ir nežino, kaip elgtis jo draugijoje. Stasikė gi nė tupučio jo nesivaržo, vadina jį vardu, kalba kaip su sau lygiu, pasišaipo kaip iš kitų berniokų, na o jis dėl to nė kiek neįsižeidžia. Jai jis buvo niekas daugiau kaip senbernis, anksčiau ar vėliau turįs  vesti Melaniją ir tiek, o kad jis toks yra toks gražus, garbingas ir turtingiausias parapijoje, jai buvo nė motais. Ji buvo tokio amžiaus ir tokios nuotaikos, kada apie tai negalvojama. Dabar, kada ji išaugo ir gali lankytis kaimo pasilinksminimuose ir  visur dalyvauti kartu su jaunimu,  jaustis suaugusia mergina, su kuria skaitomasi kaip ir su kitomis, ką gali reikšti toks Adolis palyginus su šia laime? Dabar, kai atsivėrė durys į tą naują gyvenimą,  apie kurį ji tiek daug svajojo, kūrė gražiausius planus ir nekantriai laukė , kada galės tapti jo dalyve,  ji tikisi patirti ką nors įdomesnio ir paslaptingesnio.
    Artėjo pirmoji mergautinė vasara ir ji žadėjo daug įvairių naujovių.   Ne su motina,kaip būdavo iki šiol, bet su draugėmis ji vaikščios į bažnyčią sekmadieniais ir vaikštinės miestelio gatvėmis po pamaldų. Lankys atlaidus ir grįš parugėmis namo tik su jomis. Giedos gegužinėse pamaldose, grėbs būryje merginų Padysnio lankose šieną ir iš pievų grįš dainuodamos kartu su pjovėjais. Dabar ją buvo užvaldžiusios neįprastos mergautinių dienų nuotaikos. Ši mergina buvo svajoklė  pilna naivių jaunystės minčių grožio, bet ne nuotaka.  Jai nerūpėjo , kad Adolis toks turtingas, gražus, kad jis vienas ant tokios žemės, kad būtų geras gyvenimas už jo ištekėjus. Sau ji tikėjosi visai kitokio, nepaprasto, negirdėto neregėto, tik jai vienai žinomo išsvajoto. O jau Adolis, neskaitant jo turtų, toks pat paprastas bernas kaip visi kiti, gal kiek daugiau paniuręs, kažkaip išdidžiai pasipūtęs, tarsi  piktas. Ji stebėjosi, kad visos,  o tarp jų ir Melanija, jau seniai naudodamosios merginų laisve ir teisėmis , daugiausia dėmesio skiria Adoliui. Argi iš tikrųjų tik jis yra merginų idealas bei tikslas? Ištekėti už turtingo vaikino jos visos kaip viena  siekė . Ar ir ji kada nors susižavėtų tokiu pasipūtėliu ir jo turtu?  Bet tiek to. Kam Adolis, kam vedybos, o jai niekas nerūpi. Dabar tik šokti dūkti, dainuoti. Nors  būna pavargusi, bet  išgirdusi grojant armoniką arba dainuojant jaunimą, bėga pasišokinėdama su mergaitėmis į kaimą.
                                
        Melanija staiga pasigedo Stasikės. Nežiūrint skirtingo jų amžiaus , ji buvo taip prisirišusi prie jos,  kaip prie savo jaunesnės sesutės.
       Po karo, kuriame žuvo vyras, našlė Jormantienė persikėlė iš Rygos į Aukštasalį. Atsiteisė iš vyro brolių dalį ir įsikūrė Sokonų sodybos galulaukyje. Nuo to laiko , nuo pat mažų dienelių Melanija įprato matyti Stasikę šalia savęs. Būdamos mažos jos katu žaisdavo lėlėmis, paaugusios ganydavo Sokono bandą, kurioje ganėsi ir Jormantienės Žalmargė. Jos prasimanydavo įvairiausių žaidimų, o kai atsibosdavo žaisti, pasikalbėdavo apie ateitį, apie tai, kai jos bus jau suaugusios, kokius rinksis sau vaikinus, už kurių norėtų ištekėti.
     Vėliau Jormantienė su paūgėjusia Stasike per vasarą dirbdavo Sokonų laukuose už leidimą ganyti pievose Žalmargę, už arklį, kurį našlė gaudavo iš Sokonų savo laukams apdirbti, o žiemą malkoms iš miško parsivežti. Dirbo ir už tai, kad karvutei užtrukus gaudavo litrą pieno košei, zacirkai ar bulvienei pabalinti.
     Ar tai mėšlavežis, ar daržai, ar šienas , bulviakasis ar kūlimas, visada Stasikė pas Sokonus, visur drauge su Melanija. Kai prabėgdavo vasara ir ateidavo ilgi rudens ar žiemos vakarai, Stasikė su Melanija drauge verpdavo pakulas čiužiniams, maišams ar vilnas milui, megzdavo virbalais pirštines, kojines. Sueidavo pas Jormantienę ar Sokonus, kad atskirai nereikėtų žibalo deginti ir nebūtų taip nuobodu. Į kaimą vakaroti Melanija nemėgo vaikščioti, ypač nuo to laiko,kai visos pradėjo jai  pavydėti Adolio ir pasklido kalbos apie jų draugystę. Jas užsiėmusias šiais darbais neretai rasdavo Adolis ir jie visi drauge linksmai praleisdavo vakarus.
    Gal kaip tik dėl šios priežasties Stasikė ir nesidomėjo juo. Ji užaugo Adolio akyse, o kai jis pradėjo lankyti Melaniją, jai nebuvo nė pilnų keturiolikos  metų. Buvo laikas, kai ji laikė Adolį vyresniu dėde ir sveikindamasi siekdavo pabučiuoti  ranką. Taip buvo pradžioje, kol ji nesuprato,ko jis čia lankosi. Vėliau, jam atėjus , ji pakildavo ir išeidavo, o kai kada Melanijos kviečiama pasilikdavo. Iš pradžių Adolis Stasikei buvo dėdė, vėliau Melanijos vaikinas, sužadėtinis, tarytum giminė, savas žmogus. Jeigu kas ir abejojo, tai Stasukė buvo tikra, kad Adolis ves tik Melaniją. Bėgo laikas ir Stasikė nuolat būdama su jais ėmė suprasti, kad ne viskas tarp jų gerai. Ji laukė, kada Melanija išsipasakos jai visas smulkmenas, pasiguos, atvers širdį , tačiau ji kažką slėpė,   nieko neužsimindavo , nors jos iš mažens buvo pratusios dalintis visais pergyvenimais ir įspūdžiais. Stasikė pasijuto įžeista, atstumta ir nereikalinga. Pradėjo rečiau lankytis, dažniau išbėgdavo į kaimą , o paskutiniu metu ir visai atitolo. Melanijai trūko Stasikės.
    Adolis lankėsi kaip visada, o gal net ir dažniau,beveik kas antrą vakarą, bet  pabūdavo trumpai. Vos tik Melanijos tėvas spėja nubalnoti širmąjį, žiūrėk jis jau kabina nuo vinies kailinukus, dedasi ant galvos kepurę ir atsisveikina. Jei kada ir užsibūna ilgiau, tai jie neranda kalbos, varžosi vienas kito gal būt dėl to, kad Melanija karštligiškai laukia  iš jo lemiamo žodžio. Kiekvieną kartą tikisi jį išgirsti ir jaudinasi, o jis viską supranta, žino ko ji laukia, mato, jog ji jaudinasi, bet paskutinį žodį ištarti vengia. Taip kiekvieną kartą jie išsiskiria neišsiaiškinę, nepatenkinti vienas kitu tarsi susipykę.
   Kiekvieną tokį vakarą jį išleidusi, Melanija ilgai neužmiega, iki smulkmenų prisimena praleistą valandą, apsvarsto kiekvieną jo ir savo pasakytą žodį,  ieškodama priežasčių , dėl kurių Adolis darosi vis šaltesnis jai. Kaip visada nesuradusi sau jokių priekaištų, ji vis labiau nusivilia. Ėmė nebepasitikėti savimi. Nusprendė ateityje daug neplepėti, kad nepasakytų  ko nereikalingo arba kas galėtų jį įžeisti. Susitikus darėsi vis sunkiau, tiesiog jie abu pritrūkdavo kalbos. Ach kaip tokiu metu trūko Stasikės. Tais vakarais, kai su jais būdavo Stasikė, viskas vykdavo daug sklandžiau. Ji linksma ir tauški kalboje, uškrėsdavo ir juos savo nerūpestingumu. Jie juokaudavo ir plepėdavo kas pakliūdavo, nejausdami reikalo aiškintis. Dingdavo įtampa , kuri juos slėgdavo, kai jie likdavo dviese. Tokie vakarai prabėgdavo labai greitai ir smagiai. Stasikė savo buvimu juos lyg suartindavo. Melanija jausdavosi laiminga, nes Adolis buvo patenkintas ir žvalus. Ji priekaištavo sau, kad nemoka Adolio užimti ir dėl to jo nuotaika buvo nepastovi ir neaiški.
- O gal kitą turi pasirinkęs?- dažnai grauždavo jos širdį įtarimas.
-  Kodėl anksčiau jis būdavo viskuo patenkintas? Mokėjo jį ir priimti ir užimti, o paskutiniu metu tapo tiesiog nepakenčiamas.- kankinosi Melanija.
Tetulė Karusė, kuri gyvendama miestelyje nuolat stebi visus Adolio žingsnius, teikia neblogų žinių: Adolis  dieve gink niekur nesilanko, net ten, kur jos manymu slypi didžiausias pavojus. Nevaikšto jis nei pas Leokadiją  iš Navikų, nei pas Dumšės Renią iš Medinų, nei pas kurią kitą  iš turtingesnių ir slaunesnių apylinkės merginų.  Tai iš naujo žadino Melanijai viltį, pasitikėjimą  ir suteikė kantrybės laukti toliau. Tačiau praeina kuris laikas ir ji vėl nerami.
- Kas pasidarė, kas pasidarė? – kankinosi mergina, tačiau nė karto Melanijai neatėjo į galvą pažiūrėti, kur Adolis suka savo Kaštaną , kai sužeidęs jos širdį, bet išdidus, išdarda iš Sokonų  kiemo.
   Išjojęs keleliu į vieškelį, jis niekada nejoja į miestelį, nors suka žirgą ton pusėn. Tik prijojęs Kazinkelio kryžkelę pasuka į kitą keliuką kairėn ir lėtindamas greitį joja ežero krantu. Taigi, jodamas tuo keliu Adolis gali nujoti į Pamūgę. Tiesa, jis niekur neužsuka ir kiekvieną kartą grįžta tik namo. Visdėlto kam tas vingis?  Kas jį mato, niekas nesistebi. Pavasarį ar rudens metu, kai išvažinėtas patįžta vieškelis, daugelis važiuoja paežere, naudodamiesi mažiau važinėjamu ir dėl to kietesniu keliuku. Kai išdžiūsta arba pasitaiso rogių kelias, paežerės keliukas lieka nebereikalingas, išskyrus vos kelis paežeryje įsikūrusius gyventojus. Visi apie jį užmiršta, bet Adolis ir tada suka į jį.
  Kaštanas,  atrodo, priprato prie naujo šeimininko skonio. Iš lėto slenka ežero pakraščiu, o prisiartinęs prio molio plūktinės gryčiukės, jis kartais ir neraginamas ima ir sustoja. Gyvulys protingas, gerai žino savo pareigą... Kaip per tiek metų įprato sukti į Sokonų sodybą, taip ir čia netruko įprasti stabtelėti kaip tik tuo metu, kai atsiduria molinės gryčiukės gale. Nuo ežero kranto, kur gerokai aukščiau pakilęs vingiuoja keliukas , gerai matyti pro langus, kas dedasi Jormantienės pirkioje. Čia nuošalu, retai kas pasuka į tą užlankį, nes sulig našlės pirkia baigiasi Aukštasalio sodybos. Adolis  ramus dėl to, kad  gali būti kieno nors pastebėtas. Žiopso jis pro langą kaip koks pusbernis, užmiršęs tai, kad yra garbingiausias parapijoje vaikinas.
  Jei tik Melanija būtų sugalvojusi jį pasekti, būtų pamačiusi jį ties ta pačia vieta taip stoviniujantį, lyg ko laukiantį. Vargu ar jai būtų atėję į galvą, ko jis čia žvalgosi...
    - Iš viso jis dabar toks keistas, keistai elgiasi,kad tiesiog negalima jo suprasti. O gal geriau ir nebesistengti? Tiek laukta, gal reikia dar kantriai palaukti ir pasižiūrėti, kas bus toliau. Tik kad tie susitikimai būtų  netokie slegiantys. O, kad jie būtų daug laisvesni ir linksmesni. Reikia stengtis, kad dažniau Stasikė būtų kartu su jais – mąstė Melanija.