Karta buvo, bet kartų nebuvo,
kad neklystų į kairę, į dešinę –
visos paros – samdytos pražuvėlės,
Krenta akys iš svylančių lęšių,
kaip naktis krenta danguj iš rankų,
kai aušra apsvaigina ramybe
Iš maldų Dievas tiesą suranko,
nors jau melas būna išvykęs

Iš žaizdų išsilaižom kas tirpsta,
taip palikę spindinčias duženas
lyg gyvenimo ašiai – apvirsti,
kad jau nieks nematytų, kas gūžiasi
Klys tik tas, kas paskirs mus myriop –
ant alsuojančių nelaša vaškas,
ir baigtis neverta pabaigos taip,
kaip eilės nevertos taško