D. G.
Kažkas sumurmėdavo Jėzau
Būtent jo čia niekad nemačiau
Turbūt pramiegojau
Kaip ir pumpurus
Kurie šnypštė
Ir sprogo
Čia pat paausyje
Kaip ir homunkulus
Kurie gimė iš mūsų lūpų
Mirė vos kvėptelėję
Laidojom kartono dėžutėse
Kartu su savo tingulio mėnesiais
Spaliais vasariais liepom
Nekalėm lentelių
Nenešėm gėlių
Neduokdie prisiminti
Pramiegojau ir žmones
Beformes arba
Ypatingų gabaritų figūras
Kūnus
Pažabotus šviesoforais perėjomis
Ir žaliuzių linijomis
Paveikslėlius kurie
Slopiai riktelėję
Makabriškai išsišiepę
Šoko į galvą nuo galerijos sienų
Bet spalvų neišskirdavau
Arba jų nė nebuvo
Tik per miglą
Kaip kalėjimo stiklą
Užčiuopdavom būtį
Delnų gūbriais
- - -
Lemendavau visa tai pro miegus
Sėdėdamas jai už nugaros
Mūsų parapijoje
Kur karaliauja cinizmas
Kur visko košmariškai daug
kaip baroko interjeruose
Bet Jėzų pramigom