Kai grįžusi iš miesto
Prausiuosi
Mano rankšluosčiai virsta
Turino drobulėmis
Mano veido antspaudai
O mano blakstienų juodumas
Taip sunkiai nugramdytas
Skverbiasi į audinį

Muilas graužia akis
Jose raudonumas tik ryškėja
O aš pati
Blankstu blankstu blankstu

Ir nelieka ryškumo
Kontrastas mažėja
Po truputį artėju prie
Natūralumo prie tikro
Savo veido
Net keista
Jis irgi gražus

Nebūčiau patikėjusi

Blakstienų juodumo užtektų nutapyti kaimenę buivolų ant pirmykščių uolų
Kad ateičiai liktų
Kad nenusiplautų kartu su manimi

Kad kiti matytų visada
Ir gėrėtųsi
Amžiais

Mano plunksnų spalvos vis blanksta

Vanduo ir saulė
Kaulus nubalina o čia
Tik blakstienos
Užteks ir muilo
Vietoj saulės
Tebus žvaigždės

Todėl nemėgstu

Pavasario – jo žiedai ryškesni už mane

Vasaros – žalumoje mano akys
Pilkesnės.

Rudens – lietūs mane bando
Sugrąžinti į tikrovę ir
Prausia prausia

Žiemos ¬– eglės vis bando iššu-
kuoti mano plaukus
Nuo sniego žilstu
O vėjas ir šaltis verčia raudonuoti

Visi metai man nepalankūs
Ir meteorologai man vis meluoja

Todėl tenka piešti sluoksnį ant
Sluoksnio kaukę ant kaukės

Visa žliungu nuo prakaito ir van-
dens visa purvina geologai kada nors
bandys atspėti mano amžių
pagal visus šitus sluoksnius

tarp jų įkliūna dulkės ir vabalai
inkliuzai

ir jie įdomūs

labiau
negu aš