. Jau rašiau
dangumi,
lietum
net vėju...
Pelkėja
nedrumstas vanduo,
tačiau
jaučiu,
kaip sukrutėjo
įspraustas užantin akmuo.
– Atleiski priešui, –
Dievas moko.
– Prasmė ši
pagaliau sunoko, –
Jos paragavus,
tarė Išmintis.
Seniai jau
nebevarstomas duris
rakina raktas
A t l e i d i m o.
Atleidžiu...
Prie altoriaus Likimo
Dėkingumu uždegu žvakę.
Gyvenimas teka...