O angele baltas, dangaus žibury!
Ko liūdi baltųjų rūkų debesy.
Gal Dievas pakirpo plačiuosius sparnus?
Gal žmonės apvylė romiuosius sargus?

Romieji sargai jau seniai užmiršti
Tik pyktis is kerštas žmogystos širdy.
Pamiršo jie sargus gerus, nuolankius
Terūpi linksmybės ir turtas gausus.

Pamiršo maldas mūs kasdienines...
Telieka tik laukti prie ko tai prives...
Pravirksta dangus į žmogų graudžiai,
Sugrįžta į žemę dangaus žiburiai.

Gyvena, kovoja su blogio galia
Kol dangų nušviečia auksinė gija
Pro debesį šypsosi Jisai nuolankiai,
Kol žemėn pabyra dangaus atspalviai.