Skaitau tekstą apie baltų mitologines būtybes: Puškaitį, bezdukus, barzdukus, morkopolus, Blindę, gimdymo galiomis pranokusią pačią Žemę ir dėl to nubaustą. Ir ūmai nustėrstu – viso to nebėra, visa tai – tik popieriuje. Akimirksniu nugenu triuškinantį bergždumo jausmą.

Pasaulis, kuris egzistuoja tik kaip užrašytas arba įrašytas. Mane visada stebina ir graudžiai nuteikia laidos apie gamtą, ypač apie nykstančias rūšis. Greitai taip ir bus – gamta, nykstanti rūšis išliks tik televizijos ekrane. Ko vertas šitas išlikimas?

Gamtą dabar dažniausiai pažįstame iš knygų ir įrašų. Tačiau ko vertos šitos žinios?

Galim tik konstatuoti, kad mes vis prarandam pasaulį, ir su siaubu suvokti, prarandam netgi tikrovę kaip sąlyčio ir patirties galimybę. Žmonės negali pamilti to, ko nepatyrė kaip tikro, kaip gyvo, kas buvo tik žodžiai ar vaizdas. Negali patirti pasaulio pilnatvės, jei nejutai šalto vėjo su lietumi, skabančio tau veido, ir vis tiek stovėjai stovėjai, nes galbūt pamatei kažką tokio, kas tave privertė susimąstyti...

Taip, virtualioje tikrovėje mane labiausiai jaudina susitikimai, savęs įveikimas, sužeisti ir pagiję paukščiai, kylantys vis aukštyn ir aukštyn... Tas amžinas gyvūnų toks natūralus laisvės troškimas, kuris ne kas kitas, o buvimas savo terpėje, savo erdvėje... Tame jų laisvės troškime nieko pretenzingo. Todėl nežiūriu nepriklausomų paieškų tarnybos detektyvų, o tas paukščių kilimas aukštyn ar beždžionėlės nustriksėjimas į džiungles priverčia mane pravirkti gėdingomis ašaromis. Verkti per gamtos laidas – to jau per daug. Bet kas iš to? Kiek verkiu, nepastebėjau, kad tos ašaros būtų kažin kur nuvedusios...

Žinoma, poetai tai apdainuoja savo eilėse. Bet kad apdainuotum – turi būti bent kruopele prie to pasaulio, realaus ir tikro, būti prisilietęs. Ir apdainuojam su ilgesiu dažniausiai tai, ko esam netekę. Ir aš jau nekalbu apie mūsų prarastą ryšį su gamta, mes vis grėsmingiau prarandam pačią tikrovę. Ir kiek čia tos tikrovės, kuri nebūtų gamta.

Kai pagalvoji, tai mums vis dar liekai daiktai, kaip paskutinė mūsų sąlyčio su pasauliu tvirtovė. Bet ir jie, ir jie pamažėl apleidžia mus...

Daiktai, kurie niekaip nesiduoda suvaldomi, vis išsprūsta iš tavo rankų, verčiau pasirinkdami mirtį nei gyvenimą nelaisvėje...