Į žvakės liepsną
nusileidusi saulė
gaisais ugniniais
laša į saują.
Irklai pirštukų,
erdves pažinę,
į čia ir dabar
amžinybę rakina.
Plaukų bangose
skęsta plaštakų valtys.
Blakstienų tinklais
išgaudytą kaltę
basos kojos suvysto
į šilko skiautę.
Žalios gelmės
gramzdina žvilgsnį.
Sulig adatos smaigaliu
žingsnis...
Ir...
Ryte ant bučinio nuogo
išlieka skonis prisirpusių uogų...