Nors nesu labai pamaldi, tačiau šį rytą atsidusau: „ Ačiū Dievui, išgyvenome kalėdinį bumą, neapkurtome nuo naujųjų metų fejerverkų. Žiū, gal ir pavasario kada nors sulauksime...“ ir vos nepradėjau  repuoti „Jau saulelė vėl atkopdama.....“. Tačiau žvilgt pro langą: ogi jokios saulelės ((Visai neaiškus metų laikas:  lyg ruduo, nors kalendorius rodo žiemą. O televizoriaus „Travel“ kanalas rodo, ką nori. Pasklaidžiau laikraščius – ir čia nedaug pikantiškų detalių, jokių didesnių skandalų, jokių ryškesnių spalvų.
Taip sau, ramiai, neskubėdama ir būčiau praleidusi tą rytmetį, kai staiga išgirdau klyksmą. Neskubėdama pastačiau arbatos puoduką ir įsiklausiau – gal man tik pasigirdo? Deja, po sekundės jis ir vėl pasigirdo – klaikus, širdį veriantis ir šiurpą keliantis. Kadangi dar man nesvetimas pilietinės pareigos jausmas, tai, nežinia kodėl, čiupusi kamščiatraukį (tur būt pasąmonėje iškilo kokia nors siaubiako scena), puoliau į laiptinę – o gal ten koks maniakas peiliu švaistosi – tai juk kur kas įdomiau už serijalus! Klykė už esančių priešais uždarytų durų.Ryžtingai spūstelėjau skambutį. Deja, vietoj atsakymo pasigirdo  klyktelėjimas. Jo paskatinta, bei stebėdamasi savo begaline drąsa, atvėriau duris ir puoliau vidun. Tikėjausi išvysti vaizdą, vertą „Akistatos“ žurnalistų: krauju nutaškytas sienas, lavoną su kirviu galvoje (nors, ties, lavonai – nerėkia...).
... Spiegė dviese. Tiksliau sakant – viena spiegė, o kitas – raudojo. Išbalusi mama su kokiu trimečiu kūkčiojančiu bambliu kaip šaltiena drebėjo ant virtuvės stalo.Ji, prasižiojusi išleisti dar vieną aukštos natos garsą, man pirštu parodė į virtuvės kampą. Ten, nemažiau išsigandusi, o gal apkvaišusi nuo šiuolaikinės chemijos, vilkeliu sukosi maža pilka pelytė (nesumaišyti su J.Biliūno maža balta katyte – pastaba rašant).  Susikaupusi kaip „Žalgirio“ krepšininkas, metantis baudas, sviedžiau į ją savo šaltą ginklą – kamščiatraukį. Šis mano veiksmas pažadino pelytę iš sukimosi ekstazės ir ji visdėlto pabėgo. Laiminga mama su sūnumi ant rankų šiaip ne taip nusiropštė (ir kaip ji ten užsikorė su tokia kompleksija – štai ką daro adrenalinas) nuo stalo ir greitai ant jo garavo kavos puodeliai, o mes ėmėme aptarinėti peles bei kitokius graužikus pilkakailius.
Man ta jų pilkuma kelia tam tikras asociacijas.O šiais metais jos itin stiprios. Mat į mūsų gyvenimus įsigraužė  Žiurkė. Ji- graužikė, o man tokios visada kažkodėl atrodė pilkos spalvos. Pradedant mažąją pilkają pelyte. Taip ir įsivaizduoju ją – ramią namų šeimininkę, apsuptą vaikučių būrio, tikrą šeimyninio gyvenimo idealą su garuojančiu cepelinų dubeniu. Svarbiausia – ji tyliai lindi savo kamputyje ir nekiša savo nosies bei nuomonės, kur nereikia. Visą laiką maniau, kad tai – jau XX-o, o gal XIX-o, ar dar kokio nors ankstesnio amžiaus atgyvena, tačiau ir dabar dar tokių pelyčių galima surasti. Žinoma, jos pakeitė kailiukus, gali net labai prašmatniai atrodyti savo auksiniuose narveliuose, tačiau iš esmės liko nepakitusios. Gal jas, kažkada senų senovėje, besivadovaudami, savo įgeidžiais it skulptūras nusilipdė tokie vyrai, kuriems buvo svarbiausia, kad pas moterį būtų tik  tos trys „K“ ( Kirche, Küche und Kinder – vertimas: bažnyčia, vaikai ir virtuvė). Šiuolaikiniai vyrai gal pirmajį žodį pakeistų kitu iš „K“ raidės, vietoj kurio iš televizorių ekranų pasigirstų daug sakantis pyptelėjimas. Būtų moteris tada tokia, kaip iš to fantastinio filmo, kurio pavadinimą iš principo baigiu pamiršti: gal tai „Stepfordo moterys“? ( nors puikiausiai galėtų būti ir „Kauno“ ar kokių nors „Prienų“ moterys...) Kas ten žino – kuo iš tiesų geriau būti: pilkaja pelyte ar pikta, išdidžia, demonstratyvia, kandžia bei pašaipia žiurke? Gal tikrai geriau lindėti savo urvelyje? Tokios mintys visados apnikdavo mane, kai eilinį kartą  gaudavau per nosį. Pelytė nedrąsi ir kukli, nebent tik bando nusigriebti kokį sūrio kąsnelį. O žiurkė apie savo atėjimą mums pranešė iš ankso  elektroninių laiškų antplūdžiu, kurie žadėjo, kad ji atneš finansinę sėkmę ir panašiai. Jau nesuskaičiuoju, kiek tokių „šedevrų“ pati persiunčiau, tačiu tos sėkmės kaip nėr, taip nėr.  Taip tur būt žiurkė tik norėjo pareklamuoti save – juk ji išradinga. Žiurkių pasaulyje nuolatinė konkurencija ir kova už būvį, todėl jos pasižymi klasta, išradingumu ir protiniais gabumais, ko nerasime pas nelaimingus mutantus – žiurkėnus. Tiesa, kartais ir pas juos gal prabunda instinktai – viena ponia spaudos atstovams skundėsi, kad jos žiurkėnas naktį pašėlsta, tiesiog eina iš proto. Pasiųstų gal ir jinai, į narvą uždaryta. O žiurkės taip pigiai į narvą neuždarysi, ir nuodams jos gana atsparios. Todėl dabartinė moteris neturėtų įsižeisti, pavadinta „žiurke“.  ( Blogesnis variantas – „knygų žiurkė“). Ji turėtų netgi tai priimti kaip komplimentą. Tai tikrai geriau negu būti pavadintai „blondine“ (plaukų spalva čia nieko dėta, „blondinėms“ aiškinu, kad kalbu apie intelektą – nors kažin, ar jos žino ką tas žodis reiškia?) Moteris, kaip ir žiurkė yra itin atspari viskam – kiek ją bekankintum dietomis, ji visvien gyva. Na, gal sendama ji šiek tiek nušiursta ( ir moteris, ir žiurkė), tačiau tada gali virsti tokiu personažu, kuris vis dar gali griauti vyrų svajonių namus ir jų jaukius gyvenimus. Prisimenate legendinius krokodilą Geną ir Kūlverstuką? Ten yra dar viena veikėja, kuria labai norėčiau būti. Todėl dabar, truputį pasikandžiojus, taip ir pasirašau–
Madam Šapokliak –