Sąstingis žmoguje
Tavo akyse sustingusių sunkių minčių
pakelti aš negalėjau.
Nors Tu ir prašei padėti...
Šaltos lūpos kalbėjo, kad skauda daugiau nei sielą.
Ranka perbraukei veidą ir pasakei seniai lauktus,
bet pamirštus žodžius...
Tylėti privertusi naktis, sugrąžino trumputę viltį
iš naujo tikėti savimi.
Temstantis vakaro šešėlis nusinešė visas viltis
ir deganti skausmą viduje.
Tu užmerkei akis.
Manosios jau nebematys nugludintos juodų jausmų širdies.
Išnykome beribio laiko delnuose.