Baltam sode už kalno priešais raistą,
Kur miško juosta driekėsi žalia,
Gyveno pasaka ir mėgo žaisti
Žmonių likimais nesvarstydama, lengva ranka.

Dažnai išeidavo klajoti po pasaulį,
Kaip visad apsisiautus savo mėgstama marga skara.
Už rankos tarsi vaiką vesdavos apgaulę.
Abi kvatodavo, kol jas išgirdus prisijungdavo kančia.

Tada kartu patraukdavo žmonių pasaulin,
Kur laukė pramogų ištroškusi minia.
Pirmiausia pasaka jiems glostė galvas, smelkės sielon,
Tiek lūpas, tiek akis uždengdama aistros liepsna.

Paskui tarytum nekalta be galo naiviai
Apgaulė tapdavo jų bendre, nuodėmių sarge.
Kančia nemėgo žaist, todėl neklausus
Nustumdavo drauges ir viešpataudavo viena.

O tie, kurie kadaise buvo jas sutikę,
Ilgai nešiojo nuoskaudas širdy.
Tik gaila, kad nebuvo šitaip niekad atsitikę,
Kad kas galėtų atsispirt nepaisyt, jas sutikęs pakely.

O gal tiktai todėl ir verta gimt, kad jas sutiktum,
Kad nors akimirką jos glostytų šiurkščia ranka
Ir kad išeidams savo taurėj lašą priešnuodžio paliktum,
Kurį vargu ar gers ateinanti karta.