Ein bobutė su krepšiu
skaudą nugar negaliu.
Mato - baloj duonos kepals,
ima jį kaip triušį lapė.
Didis ponas, storas pilvas
varva riebalai jam nuo ūsų,
rankoj kulšė ir batonas
pabarstytas ignorizmu.
pažiūrėk tu į mane,
didis pone pasaulio,
duok nors kąsnį,
duok nors duonos,
tam kas neturi juk nieko.
Imk kaulelį, sena boba,
netrukdyki man penėtis.
Juk ne jūs galingi, turtingi ar protingi,
mes, didieji pasaulio ponai,
valdom viską šioj
žemelėj mes niūrokoj.