Tas rūkas man primena tave...

Kai mes anuo kartu palikome karantino zoną, kai koja kojon skubėjome per svetimus kiemus, o dangų dengė dūmai, tarsi uždarydami mums kelią tenai, aš pirmą kartą praradau sąmonę. Skaudu dabar tai prisiminti, lyg braukti pirštu per seną randą. Atsimenu, kaip norėjau susidraskyti į skutus pamatęs, kad prabudėjai šalia manęs visą tą laiką. Ir kiek tada aš prabuvau be sąmonės? Kas dabar pasakys... Jaučiu lyg šiandien tik tą dilgčiojimą smilkiniuose. Atrodė, jog kažkas gerokai juos suspaudė prieš man atsistojant.

Dabar tik pasijuokiu kartais. Kaip tąsyk per matematikos egzaminą... Išsprendei beveik visus uždavinius. Kas galėjo žinoti, kad koją pakiš kažkoks nelemtas keturioliktas? Apie keturkampę piramidę, kuria ropojo vabalas... Niekuomet nepamiršiu, kaip viską metusi atsistojai ir garsiai pasakei: „Nu ką čia tas vabalas...“ Trenkei durimis ne smarkiai, bet užtikrintai. Tuomet iškabintuose sąrašuose prie tavo vardo liko tik 95 procentai. Visada buvai racionali. Visada. Net tada kai su draugu Poznanėje iš lentų statydinome pavėsinę visi apskaičiavimai buvo tavo. Tačiau pajausti tu niekada nemokėjai. Kaip ir tuo kart su vabalu... O aš priešingai. Pergyvenau dėl kiekvieno gyvūno, dėl balandžių. Kai man besimeldžiant ant nosies nutūpė boružė aš ją netyčia pirštu sutraiškiau, nespėjęs net susivokti ką padariau. Vėliau visą vakarą sėdėjau sukrėstas, paleidau jos negyvą kūnelį pavejui pro langą. O kai besėdint kartą vasarą ir iki vėlumos bedirbant su kompiuteriu į kambarį staiga įskrido tikrų tikriausias šikšnosparnis, kūlversčiais pasileidau iš kambario. Prastovėjęs keletą akimirkų kitame kambaryje strimgalviais nudundėjau žadinti tėčio, kuris įtūžęs stojosi ir ėjo žiūrėti, o vėliau ir pats iš nuostabos stovėjo, žiūrėjo iš arti į nepaprastai gražų šikšnosparnį. Po to tėtis užsidėjo pirštinę ir gražai suėmęs paleido jį į nakties tamsą...

Bet ką dabar ir besuveiksi. Man tie keturiasdešimt metų stuktelėjo lyg pavasaris žiemai į pabaigą – netikėtai. Ir staiga tavo pavardė portaluose iš mergautinės pakito į dabartį. Sėdėjau ir kilnojau mintimis kaip ranomis tas permainas, tas praeities dienas, save. Sėdėdamas Sibire prie rašomojo stalo, čirškiančios ugnies ir palikęs prie stalo įpusėtą naująją knygą apie nuodus ir karą - - vėl ir vėl skaičiau tavo vyro pavardę. Atrodė, kad man dar negana, kad dar netikiu. Norėjosi dar ir dar...
Ta vakarą sudužo visas mano gyvenimas. Sėdėjau vonioje, valiausi dantis ir aplinkui darėsi baugu, gal net nuo papratimo gyventi atskirai. Sibire už langų tamsa naktį, o dieną – akinanti šviesa. Čia nėra tokio rūko kaip Prahoje rytais, čia niekas nesikondensuoja. Turbūt čia aš ir radau savo laimę. Užšalusią ir nebegyvą. Tikėdamasis, jog būsi laiminga, palikau knygoje gerą pabaigą. Nuodus išpyliau savo sieloje.

Dažnai ir dažnai prisimenu tai, kas buvo. Neprisiminti negaliu. Mintys kiekvieną kartą apsuka pilną ratą, bet mano liga, atrodo, nekalta... Nors pusės neatsimenu, vis tiek bandau suprasti – kodėl aš čia, o tu kažkur ir dar priedo pavarde, pasibaigiančia –ienė.

Kankinamas belaikės netekties aš nerandu pradžios. Man niekas niekada nesako, todėl aš pats save atskyriau. Galbūt tai ir yra menas gyventi, menas vėliau aprašyti.
Parašyčiau tau, bet tu man nubražysi tik trikampį, ant kurio nebus nė vabalo, ropojančio per paviršių tam tikru greičiu. Tarp mano keturių senų nėra formulių, viskas išderinta – viena siena 30, o kita – 56. Jokios simetrijos, niekur nerasi stačiojo kampo. Pamiršk skaičius, tau reikės tik žodžių.

Keista, kad atrašai man tokiu pakiliu tonu. Taip iš aukšto. Tarytum aš tau nerūpėčiau, tarsi būčiau gimęs tik šiaip sau.
Tą vakarą (o gal tai buvo diena?) kai apžergei mane ir atsisėdai, o po to bėgai į vonią, o aš likau sėdėti ant savo sofos vietoje cigaretės gerdamas sultis tu pakeitei mano gyvenimą pagal iksų ašį į priešingą pusę. Gal aš dar kada nors ir išspręsiu tą lygtį, kurioje nežinomasis – mano gyvenimo prasmė. Kodėl ne tavo, aš nežinau. Daug dalykų, kuriuos man pasakei susikroviau į širdį. Gal dar daugiau teks ten pat įsidėti, bet išgydyti tų randų man jau nepavyks...

Atminties šuoliai eilinį kartą išderina sąmonę. Jaučiuosi kaip pajacas, kuris atlieka judesius pagal konkrečią dūdelę. Vienas fragmentas, antras segmentas, ne žemių derlingumu, o D-O-N-E-L-A-I-T-I-S – skamba kaip arklas! Griūdamas ant veidu ant savo darbo stalo prisiminiau tik pieštuką, kurį kažkada simboliškai atidavei. Mirtis ant knygų.

Sugrįžęs į Lietuvą daug kartų spjaudžiausi ir keikiausi, nes nebuvau nei išeivis, nei ateivis. Ir keiksmažodis vienas kitas tuokart išsprūdo. Kur kas išsidėstė koordinatiniame tinkle aš nežinojau – tik tiek, kad pats pajudėjau dviem vienetais igrikų ašimi į viršų. Statusis trikampis. Mano gyvenimo įžambinė. Laipteliai prie šaltinėlio, vos ne kaip bučinys po amalu, kurį vėliau nupjovė. Tik antys susiglaudusios viena prie kitos šildosi. Atrado skylė užšalusiame vandenyje.

Žvelgiant nuo kalno – nieko, kas buvo, nematyti. Medis nupjautas, kažkoks vakuumas užpildė jo vietą. Nesimato šų žalių lapų, nė lietaus. Žolė dar neperžiemojo, paukščių ilgu. Namai priešais ir už nugaros monotoniški, buki, vienodais langais ir mūrais. Lyg vėžlio kiautai, su dengtais stogais. Nieko. Tik upė. Plukdo antis, plukdys garlaivius, priešinsis irkluotojams... Dabar manęs niekas čia nelaukia tik rūkas. Pilka, pilka ir slogu. Sunkiasi... Melancholija, noras pakartoti. Dešinėje pastebėjau naują medį. Kažkas daro naujus laiptelius, burnoje tirpsta tabletė. Sakė, reikia sučiulpti. Po trijų savaičių – sveikas kaip ridikas. Traukinių stotis – vieta, kur sustoja traukiniai, o ant mano darbo stalo sustoja darbas. Ir nebepajuda. Užsirūkiau prisiminimų prigrūstą pypkę. Tas rūkas man primena tave...
Nematomas