Miegi, bet nesapnuoji. Kandžių ir blakių suėsta tavo funkcionuoti nustojusi nervų sistema. Kanklių muzika ataidinti iš tolimiausių kampų ir tavo desperatiškas noras užminti pasaulio nuoskaudas. Palikti po padu. Murzina, tūkstantmečius neplauta ranka, tiesia tau pagalbos ranką. Apsimeti, jog nematai.
   Miegi, bet nesapnuoji. Kremti iš susijaudinimo rankas. Pulsuoji elektromagnetinę jėgą, traukdamas vien nešvarumus. Kanklininkas užbaigia skambesį, tu nepakeli galvos ir lauki... Lauki ko? Išbrinkusios vandenų pabaisos užuojautos? Metamorfoziško angelo kažkada  pasaulyje žinomu Blogio vardu, kuris užtrenkia duris neatidarydamas lango, suvalgo tavo pusryčių jogurtą nepasakydamas ačiū.
    Miegi, bet nesapnuoji. Apleistos paskutinės būties sekundės. Užžėlusios aristokratų mėlynuoju krauju ir sužydėjusios arogantiškumo ir egocentriškumo žiedais. Muilo opera, kurioje buvai laimingas. Adatos galiuko dydžio pastangos ir apokalipse kvepianti pabaiga. Kąsk didelį pasaulio gabalą ir riebaluotas lūpas valyk į dangaus skliautų servetėlę.
    Miegi, bet nesapnuoji...