Neišsakyta meilė

Paroda Rygoj šurmuliuoja. Grūdasi žmonės, žiūri, stebi... Atsisėdu užkąsti. Vaikšto jaunutė indų surinkėja. Daili, mielu veidu ir jai visas gyvenimas dar prieš akis. Negi užaugo dar viena karta? Ji visai tinka man į dukras. Į dukras, kurios taip ir neturiu. O gal jau ir neturėsiu. Negi? Negi ir ji, ir jos dukra taip pat rinks indus, ir žmonės taip pat grūsis ir kažko ieškos ir tada, kai manęs nebus? Negi taip pat raus klevai, plazdės vėliavos prie Kipsalos parodų rūmų, o lietuviai veršis į Latvijos rinką? Negi? Negi aš taip ir nespėsiu numazgoti Tėtei kojų? Ne todėl, kad jos būtų purvinos, o dėl to, kad galėčiau jam padaryti kažką ypatingai švelnaus ir tuo pačiu pagarbaus. Kad galėčiau jam parodyti meilę, kurią jis pats taip atkakliai slėpė tuos ilgus metus. Meilę, kurios jam taip trūko visą gyvenimą. Ar spėsiu? Ar išdrįsiu? Ar mokėsiu?...
pagulbis