Erškėtrožė šiurena paskutinę  gyvybės viltį, lašindama tyrumo vašką ant migti bandančios žemės viršugalvio. Žirgas, jusdamas seno kuino dieglius vis dar gėrisi žygdarbiais. Surūdijus, bet dar gyva pasaga. Namai, kuruose, rodos, dar vakar kūrenosi židinys ir klagėjo: Aš tave pagausiu! - gyvas juokas dar nespėjo atsiduoti amžinybės vėjui. Dar spyna, paskutiniu ašutu įsikabinus į sprunkančios vasaros skverną.

Mušami išsišovusių grindinio skruostikaulių aukštakulniai kaukši siaura Vilniaus gatvele. Praeivių minos sruvena karusele, kažkur kitur, ne šalia. "Aš jauna, aš vis dar jauna"  - smuiko styga suvirpa ir - "Kodėl kortos būna aklos? Aš jauna, ar girdit? Aš jauna"  Rožiniai nagai - švelniai raukšlėtos rankos rožinis.
- Ei, čigonėle, jau vėlu... Kur leki?
O argi tai svarbu? Gyvent gyvenimo lekiu.
Mažas siluetas priglunda, suvirpa  pajutęs kūno šilumą.
- Mama, mamyte, kaip aš Tavęs pasiilgau! Juodos ir gilios. Dėl jų ir dangus nugriūva.  Tik kur jis dabar? Tas brangus siluetas. Šešėlių teatre miega lovytėj su kitais. Tokiais kaip jis. Apklostytas, caksi elektrinė plaštakė. Rūpestinga  ranka atsainiai praeina retkarčiais nubraukdama plaukų sruogą.
- Mama, nenoriu, kodėl?...
- Eime, mažuti, Tau bus gerai. Smagiai šėlsit su broliukais ir sesutėmis.
Sustoja nykūs aukštakulniai ir kandžiai  juokias iš savo atvaizdo baloj.


- Aguona, kur Tu jas padėjai? Štiš, bezabrazija...
- Tetulyte, nepykit, nebeturiu aš svajonių. Visas seniai jums pardaviau.
- Nesiderėk su savo gyvybe, nes liepsiu angelui skristi ir tave palikti... Kokia Tu čigonė, jei taboro niekad nemačius. Nei šaknų, nei vaisių - vienos neužaugo, kiti nuraškyti.  Apkabina per liemenį, nusmaukia sijoną ir derybos atidedamos.  Keli nuodėmės ricinos šaukštai ir lengvo svaigulio apimtas kūnas geidulingai kviečia šokiui. Žmogų su veidu, bet be vardo. Vieną iš tų, kurie tik ateina ir dingsta. Atsikandę karšto obuolių pyrago į namus pasmaguriauti ledų. Cha, geriau pyragas, nei ledai, ar ne? Kaip kam. Laikrodis-gaidys. Kakariekū ir aukštakulniai vėl tuk tuk. Tik šįkart lėtesni ir gaivesni.

Kas numetė pasagą? Pakelia ir kabina ant vinies. Gal laimės dar įpūs. Pasibučiuoja su vėju ir šmurkšteli į kuklią, bet švarią savo olą. Erškėtrožė... Nuo jo. Švelniai glosto žiedlapius, jais groja ir sminga... Į minkšta, šilta, gera. Eglių sakų uogienė varva tarp pirštų. Nesvarbu, kad raudona. Bet gydo geriau nei kas kitas. Kodėl, man įdūrei, o erškėtrože? Derybos prasideda. Tik šįkart ne  sena tetulytė, o juodos gilios akys kviečia:
- Kur Tu, mamyte? Neliepk Tavo angelui, Tave palikti, nevaryki laukan jo. aš pasiilgau Tavęs, mamyte. Savo kareivėlių. Tėvelis dvokė,  aš žinau. Ar pameni kaip pabėgom? Turi mane susigrąžinti, mamyte...
Derybos. Kaip jas laimėti, kaip? Ačiū, tau likime, už erškėtrožę. Ne baltu žirgu atjojusią prieš pat žiemą. Įdūrusią ir prikėlusią. Kas kad pasaga apversta, kad žirgas tik paliegęs kuinas, o raitelis arklu suvagotu veidu. Kas kad karvių tešmenys jau laukia savo pelenės nepamelšti. Ji rašo laišką-atsakymą, teliks šie namai tušti.  Derybos dar nebaigtos.  Maža juodų akių euforija vis šypsos su aureole nelaimingos čigonės galvoje.