Aš. Įvardis, kurio nekenčiu, tačiau kuriuo vis tiek nevalingai pradedu savo kūrinį. Galbūt todėl, kad visoje toje maišalynėje savo galvoje jaučiuosi atskaitos tašku. Todėl, kad nuo manęs viskas ir prasideda. „Atsibudau anksti ryte lovoje...“, „Prisigėriau su draugaus ant Neries kranto...“, „Pirmą kartą pabučiavau mergaitę į lūpas...“ ir t.t. ir taip be galo. Kad ir kaip ten bebūtų, aš jau galiu pasakyti, kad užtikrintai pradėjau savo likimo ratą ir kol kas mirtis manęs visai netrokšta. Neštrokšta ir žmonės, besisukantys aplink. O kadangi pasaultje baisesnio ir piktesnio už žmogų kol kas nieko nėra – sėdžiu savo lysvėje ramus.

Tačiau pakalbėkime apie tuos, kurių gyvenimus mes, žmonės, galime kaip nors paveigti ar įtakoti. Pavyzdžiui, gyvūnai. Tik nesiraukykit, nereikia. Aš rimtai. Visi mes – tiek aš, ir tiek jūs, kurie čia lankotės jau beveik įpusėjome savo likimo ratą. Ir mums gerai. Nei vienas nesiskundžiame, kai būname lyginami su neįgaliais, su leisgyviais, su kariais Irake. Visi pripažįstame, kad taip, iš tiesų gyvename kur kas geriau. Bet vos grįžtame į savo įprastą aplinką, joje gerokai patrūnime kaip klintys ir pradedame iš pradžių: oiiiiiiii, ojojojoiiiiiiiii, kaip gi man blogai... Po galais, kaip visa tai niekinga.

Paprasčiausias viščiukas. Taip, mažytis, dar net neapsiplunksnavęs, toks bejėgis, silpnas, drastiškai maunamas ant metalinio kablio mėsinėje ir dailiai išmėsinėjamas. Viščiukui perrėžiamas kaklas, perplėšiama krutinė idant galima būti lengviau išimti vidaus organus. Taip, kad paskui mes krimstume jų kepenėles prie stalo kalbindami žaviąją vakaro porininkę. Ir visą laiką tokie užsiėmę, skubame kaži kur... Mums nė motais, kad vat tas pats viščiukas, tik pradėjęs savo likimo ratą turi iš karto eiti į belaikę mirtį. O kas tai yra, belaikė mirtis? Ar mes kada normaliai suprasime, perkrimsime ją kaip sąvoką? Mes juk puikiai gyvename! Apgailėtina...

Bet mums nė motais ir visi likę žmonės, kuriuos dar įprasta vadinti benamiais. Jie kiekvieną dieną rausiasi konteineriuose ieškodami šiukšlių (na, bent jau mes taip jas vadiname, jiems tai – maistas) arba kokių skudurų apsirengti. Atkreipkite dėmesį – jie irgi žmonės. Jiems ne iki to, kad ieškoti įkvėpimo šalia srovenančios upės ar rašyti apie meilę, sėdint netoliese Šveicarijos Alpių. Jie irgi žmonės ir viskas, ko norėtų savo pilkame, beveik beverčiame gyvenime yra maisto trupiniai. Taip, likę po mūsų. Aš niekaip negaliu sugyventi su ta mintimi, kad be mūsų naktimis ir dienos metu po Lietuva bastosi taip pat buvę žmonės, kurie leidžia sau tenkintis atliekomis, kurios liko po mūsų. Tie žodžiai tikrai kažkaip veržia gerklę... „Liko“ ir „po mūsų“. Mes patys virstame lyg ne tos pačios rasės atstovais. Tebūnie aš esu naivus, tėbūnie aš kvailas, bet ateivių ėgzistacija niekaip netikiu (galbūt tai kompensuoja tikėjimas Dievu?). Bet mums išties nereikia ateivių. Mes patys vieni kitiems pasidarėmė lyg tikrų tikriausi ateiviai. Argi nesusikalbėjimo, nuolatinių barnių negalima traktuoti kaip skirtingų rasių susidūrimo? Į galvą vėl ir vel lenda Džordžo Orvelo išsakyta mintis, kad visi yra lygūs, tačiau vieni vis tiek lygesni už kitus. Tai jau kaip kokia aksioma, nepaneigiamas gamtos dėsnis. Būtent todėl man pikta. Bet ir liūdna, nepagalvokit...

Bet grįžkime prie to viščiuko... Kažkada dar vaikystėjė regėjau filmą su Šuriku kur jis išgėręs verkė ir sakė, kad paukščiuko gaila. Bet man dabar ir rimtai gaila tų visų vyščiukų. Atskridus balandžiui ir nutūpus man ant palangės aš darau viską, kad tik nenubaidyčiau jo. Sėdžiu, kalbinu, maloniai šypsausi, atsargiai atsargiai bandau praverti langą ir jie neišsigąsta. Į tai aš dedu pastangas. Eidamas gatve aš nesąmoningai traukiuosi jiems iš kelio, lyg būčiau menkesnis gyvūnas, traukiuosi ir bandau apeiti nei jei žinai, kad tuoj tuoj mane aptėkš purvais pravažiuojanti mašina. Žmonės, einantys pro šalį ir panirę į savo mintis akimirkai nustemba, lyg būčiau žalios galvos savininkas. Kai matau kokį vaiką, skriaudžiantį ir baidantį balandžius norisi gerokai sušveisti jam per užpakalį, kad ašaromis paplūstų. Noras nevalingas, tiesiog savaiminis. Galbūt todėl, kad aš nekenčiu žmonių? Viena draugė pasakojo, kad kol laukė manęs vasara su knyga rankose šalimais nutūpė balandis, tai ji nusišypsojusi jam tarė: „Labas, Vytai (taip skamba sutrumpintas mano vardas)“.

Galų gale ką aš galiu pakeisti?.. Aš išjungiu šviesą, kai tą pamirštą padaryti namiškiai. Kartais pakeliu šiukšlę nuo žemės ir ją panešu iki konteinerio. Man benamių gaila, jie atleisti nuo šios pareigos, todėl kartais labiau pasistengiu už mus visus. Tačiau ką aš galiu pakeisti... Kartais ašara išryškėja mano veide, nes norisi verkti dėl tų pačių balandžių, kurie beveik vieninteliai ir tuo pačiu patys nuostabiausi paukščiai mano gyvenime. Taip jau išėjo, kad nuo vaikystės sergu fobija šunims, bet jie vis tiek gyvūnai, kaip ir visi kiti. Myliu kates/katinus, mane žavi jų akys, jų ausys, jų riestos uodegos, ūsai, laisvas, visuomet neapibrėžtas mąstymas... Aš myliu gyvūnus ir jei jie išnyktų – kaipmat supūčiau. Nekenčiu žmonių, bet manęs niekas ir neverčia jų mylėti. Pats nematau priežasties to daryti.

Aš tik sraigtelis milžiniškame mechanizme, kuris buvo pradėtas milijonai metų prieš man gimstant ir judės toliau kai galų gale nusibaigsiu belaike mirtimi...