Dieną ir saulėlydžius ilgus,
Pirmą žemuogę, vertą ant smilgos,
Žodžius, išskaitytus akyse ežerų,
Joninių naktį ir liepsną laužų,
Upės verpetais piešiantį meldą
Ir vėjo ošimą, panašų į maldą,
Iškalbėtą rožančium rasos lašų –
Tau nešu,
Nes esu:
Vėžio žnyplėmis atkirptas laikas,
Vidurinis vasaros vaikas,
Basakojis pievoj braidžioju vienas
Ir slepiu į kupetas šieno
Miegą po mėnulio šviestuvu...
Niekuomet taip nebuvo:
Kad gėlynai, horizontus išnardę,
Pamirštų ištart mano vardą!