Penkiaaukštis, paskutinių besileidžiančios saulės spindulių nušviestas daugiabutis. Neseniai čia būta liūties: akyse siaurėjančios milžiniškos balos, dulkių ir vandens kvapas bei į vakarų pusę tolstanti peleninė skepetaitė. Gerai su ja nudavė aukštybių dėdulė. Nieko ypatingo, rodos, nieko tokio, ką galėtum nufotografuoti ir nusiųsti geram draugui atviruko pavidalu – viskas tavo ir tau, kol gyvenimas jus išskirs. Šešiavietės sūpynės išmargintos baltu korektoriumi, įlinkusios karstyklės, aptriušę mediniai suoliukai... Kiek kartų sėdėta ant jų visų ir nieko negalvota, tik nulipant susimąstyta – ką galėtum atiduoti, kad dar kartą prisiglaustum prie vaikystės širdies. Kiek kartų knaisiota daugiabučio kiemo žemė... Kai norėdavai joje paslėpti paslaptį, turėdavai smarkiai rizikuoti: nueiti iki alaus baro ir pavogti tuščių alaus butelių, po to juos sudaužyti. Sudaužius privalėjai išrankioti geriausių formų stikliukus ir, po jais padėjęs savo paslaptį, giliai giliai užkasti. Vargšas tas, kuris niekada neįsipjovė, mat vaikystės randai padeda lengviau priimti suaugusių gyvenimą. O praėjusį gyvenimo tarpsnį geriausiai atspindi raudonų plytų daugiabučių sienos. Ant jų ne vienas parašė pirmąjį savo gyvenime žodį. Ne šiaip sau žodį, o įžeidžiantį ir turintį gilią prasmę, antai, kaip „Gaidys“, „Ožys“, „Asilas“, „Snarglys“... Po to prasidėjo ir pilni sakiniai, kaip „Kas perskaitys, tas gaidys“, „Čia buvo pyderas“, „Žąsinai turi mirti“. Ne vienam tai buvo tarsi įvadas į gilų ir sudėtingą literatūros pasaulį. Bet ne vienam suaugusiajam tai buvo tarsi jų vaikų pirmas klystkelis į kairę. Jei labai klydo ir nusvilino dar vieną vaikystės randą.
      Erdvi, gumos ir saldainių popieriukais prišiukšlinta laiptinė. Kai buvome maži, dažnai čia trynėmės su geromis kelnėmis ir jomis šluostėme dulkes. Šioje laiptinėje žaisdavome vagis ir policininkus, krokodilą ir žuvis, viktoriną. Keli iš mūsų taip ir liko žaisti vagių, liko pajusti, kokio sunkumo yra tikri antrankiai. Čia išmokome taupyti elektrą, kadangi žiemos metu jos reikėdavo labai daug. Galų gale išmokau žaisti kortomis. Begalę žaidimų perpratau, bet vienas vis nesisekdavo. „Koziris“ – toks buvo jo pavadinimas. Vis nesuspėdavau pasinaudoti savo koziriu, nes, kol galvodavau, kiti mane sutriuškindavo savaisiais. Taip ir likdavau nesupratusi, ar tas žadimas toks sudėtingas, ar aš tiesiog nieko nesugebu.
      Lengvais žingsniukais pratipeno vaikystė daugiabučio kiemą ir laiptinę. Nepaliko jokio pėdsako, tik rodė tai, ką palikome mes: parašus, žodžius, įtrūkius. Liko tik susiprasti, kad taip turėjo būti, nes tu buvai mažas ir mokeisi, o dabar esi didelis. Bet tu vis tiek mokaisi reikiamu metu ir reikiamoje vietoje panaudoti savo kozirį. Kai nepavyksta, prisimeni žaidimą kortomis. „Čia tas gyvenimas toks sudėtingas ar aš nieko nesugebu? “ – norisi klausti, kai kas nepasiseka. Tada tave kankina iš nemigos žiedėjančios akys, krūptelėjimai, išsiderinę pojūčiai... Nejučia prisimeni, kad būdamas mažas sukčiavai ir paslėpei priešo stipriausią kozirį tūzą po kaimynės kilimėliu. „Tai neša man nelaimę“ – pradedi suprasti. Išbėgi iš namų ir bėgi į lauką, kad paskaitytum ant sienos kabantį skelbimėlį su viso daugiabučio gyventojų pavardėmis. Prisimeni, kad tai buvo tryliktas butas ir žalias durų kilimėlis, bet privalai prisiminti ir kaimynės pavardę. Išbėgi lyg pamišęs iš laiptinės ir leki prie skelbimų lentutės, bet ten tik pamatai seną užrašą: „Kas perskaitys, tas gaidys“. Ir tu neišdrįsti pasukti akių...