Vėjais ir ugnim jie bandė sunaikinti žmogų. Užpilti žemėm ir sušaldyt į ledą mėgino. Supjaustyti, suplėšyti, išardyti.

Bet žmogus nesitraukė. Ir jie bijojo kažką padaryti. Prisiartindavo, šūkavo, griaudavo viską aplink, bandydavo įvaryti baimę savo dydžiu. Bandė apžioti, apeitį žmogų iš kitos pusės. Nepadėjo. Žmogus stovėjo.

Jie norėjo suvalgyti žmogų, bet jis nesitraukė. Stovėjo kaip stovėjęs, kartais patraukdamas koją ar ranką, kad jų nenukastų. Ir jie bijojo. Jie suprato, kad tai kvaila. Suprato, kokie jie galingi ir kokie jie visokeriopai pranašesni už žmogų. Tačiau bijojo to ryžto, nes žmogus neatsitraukė nė per centimetrą. Neatsitraukė.

Jie žinojo, kad gali suvalgyti žmogų, bet bijojo. Nedrįso.

Ir taip žmogus gyveno, kad galėtų pamatyti rytojaus dieną...

Kartais tu gali būti miniatiūrinis arba smulkus smulkus, kaip smėlio smiltelė, tačiau tavo ryžtas, tavo nuožmus žvilgsnis ir laikymasis iš paskutiniųjų jėgų neretai atbaidys priešus. Tu įvarysi jiems baimė, kad ir koks mažas bebūtum. Tikėdamas ir būdamas savimi. Nes esi gimęs žmogumi...