*
Žydi gėlės, ak kaip žydi jos
Ant ugninės vasaros vejos--
Temsta miškas - jo siela rami,
Meile mano, su manim eini ?!

…Ką sakai tu man kalba gėlių
Tokiu perregimu virpančiu balsu--
Aš šalia tavęs upes vedu,
Ar svajas pilnas dangaus rasų?

...Mus apvijo žiedlapių ugnis--
Svajos tos jau niekad nepagis--
Sapno vilnys, upės vilnys ir geismų--
Medžiai brenda  skardžiu neramiu,

Liejasi žiedais žaizda nakties,
Medžių liemenys iš skausmo surandėję--
Ko, širdie, nerimsti, ko ilgies--
Vakaro šešėliai plukes lieja--

Skrenda jos lyg balzgani drugiai,
Krenta jos kaip pirmutinės snaigės--
Noriu aš sapnuot tave ilgai--
Žydi gėlės…argi meilė baigės ?!

Žydi gėlės, ak kaip žydi jos
Ant ugninės vasaros vejos…


**
Akimirką džiaugsmo kartu--
Ir vėl tik vienišas vėjas...
Tarp medžių kamienų tvirtų
Kažkas mūsų  saules paliejęs

Ir plukių aušras be vardų…
O ta  nežinia, nežinia--
Šešėliai žydintys du--
Aplink žalio skausmo giria

Su mano giesme susiliejus--
Liepsnoki vienatvės žiedais
Pro debesis ir pro vėjus,
Kol vasaros aidas dar žais--

Akimirką džiaugsmo kartu--
Ir vėl tik vienišas  vėjas ...

***
Klajojam miškais vėl mes--
Nežinomybės simfonija
Šiaušia kamienų gelmes--
Plukėm pražydusiom klonyje,

Spalvos  ugninės  teka--
Skausmo spalvos nubėga
Medžių kamienais, per taką--
Sunkias į degantį sniegą--

Vasaros sniegą gėlių
Karštą ir gaivalingą-
Aš apsakyt negaliu,
Kaip stebuklingai sninga--

Klajojam miškais vėl mes--
Nežinomybės simofonija…