be gailesčio
Tu! Tai tu nulupai man odą. Tu badei ją smeigtukais, palaikęs adatine. Tu spjovei man į kairį žandą, o kai atsukau kitą, spjovei ir į jį. Tu nupešei man nuo galvos plauką po plauko, o į kraujuojančias ausis kuždėjai, jog viskas bus gerai. Tai tu suskaldei į šipulius mano porcelianines akis ir vis dėlto žinojai, kad jos trapios ir nevalia liesti. Tu miegi ant mano išdžiūti dar nespėjusios odos. Galėjai paskersti paršą! Tai kodėl mane? Kodėl tiek laukei, kol man ims skaudėti? Tu! Tu susivėrei karolius ant mano sausgyslių. Tu juos nešioji ir sakai: „kad nepamirščiau“. Ištark. Ištark tą pūliais pulsuojantį žodį. Amžinybė. Tu jį nubraukei, sutrypei savo medinėmis kojomis ir nupūtei mano paskutiniuoju atodūsiu. Tu. Tu sutrupinai mano vos ką tik pradėjusius dygti protinius dantis ir visus likusius. Tu ištraukei man liežuvį. Taip švelniai, kaip niekad. Dviem pirštais. Jug jis lietė tavąjį, ant jo yra tavo DNR!!! Traukei ir žvelgdamas į akis tarei: „vardan meilės“.
Lygusis, skersaruožis, rankos, kojos, pilvo, didysis nugaros. Raumenys! Plėšei juos, kaip sūrio lazdeles ir tvarkingai dėliojai į dėžutes su užrašais, kur ir kas, žinai, jei kartais panorėtum sulipdyti mane išnaujo. Ne! Ir pats tai žinai. Tik bijai savo sąžinės balso. Bijai, jog jis tave suės. Paragauk kojos piršto! Ar aš išties dabar matau ant tavo žando randą? Hanibalas? Puuuuu. Tik purpurinės alyvos kekė su penkialapiais žiedlapiais. Triokšt!!! Vienas. Du. Trys. Keturi. Penki. Šeši. Septyni. Aštuoni. Koks tu silpnas. Laužk visus. Devyni. Dešimt, dar liko šonkaulių? Purtai galvą... Prieik arčiau. Dabar aš tokia pažeidžiama, kaip niekad. Tavo nesuteptos rankos man ant krūtinės. Oj. Kaip tu ją mėgai ir sakei, kad ji tobula. Nespausk taip! Triokšt! Mano krūtinkaulis. O kas po juo? Tuk tuk. Kas tu? Tu! Tai tu nukandai man pirštus. Tu iš sukietėjusių plaučių alveolių susivėrei karolius. Tu saujoj laikai visus mano stuburo slankstelius. Dabar aš negaliu judėti... Daryk ką nori. Tu išeini?