Kasdien eini per liepto lūžį
į kitą pusę
per sroves,
giliai savy užgniaužęs baimę,
kad tiltą paskutinį
laiko upės,
sujungusį abu krantus,
putojanti tėkmė
negrįžtamai nuneš.

Tai prisimink vaikystės angelą
drobinį,
lininiais rūbais,
pakulų plaukais,
gimtinėje įaugusį į kraują,
ir jo kūną,
gera dvasia
lydės tave visur ir saugos,
plačiai mojuodama sparnais.