už lango šviesa. trumpi teatrališki snaigių etiudai  verčia mane šypsotis.
...ten, kur praleidau savo vaikystę, dabar turėtų būti kalnai sniego, o aš su geriausia drauge ir sese dabar suktumėm galvas, ką geriau nuveikti, šokti ant slidžių, daryti drugelius ar statyti sniego senį. įdomu ar siegas lipnus...
   sėdžiu ant kilimo su karštos netikros kavos puodeliu ir mintis, kad turėčiau būti darbe neduoda man ramybės...velniop.  
...Aida...puikus žirgas. sėdžiu jai ant kupros, patogiai įsitaisiusi balne, šalia žingsniuoja Julija ant Tokio. kikenam.  miškai...laukai...balta...nepakartojama... išjojus iš miškelio, įžengiam į didžiulį lauką, trumpam apakau nuo blizgančio sniego. Julija:
- ei, gal zovada?
-aišku.- nusišypsojau. negi gali būti sunku?
abi paraginam žirgus. ir štai aš skrendu..aukštai virš debesų...nepakartojama.
   pirmą kartą sėdėjau balne. bet nebuvo sunku jame tieiog sėdėti. sunkiau buvo sustoti... chi chi...
   taip...buvo gera. skambutis  į duris, pasižiūriu pro akutę, nepažįstamas žmogus, daugiabučių minusas. neatidarysiu, velniop.
   jau pietų metas. jaučiu, kad reikia paskaityti. Charles Bukowski " Arklienos kumpis". savotiška knyga.