Gyveno asilas ir turėjo savo šeimininką. Kartais jie kartu eidavo pasirinkti žabų, tai ugniakurui tai statyboms arba šiaip kokiam rankdarbiui. Šeimininkas mėgo nesėdėti rankų sudėjęs, o asilas mėgo pasivaikščiojimus į mišką. O saulė mėgo stebėti jų keliones ir visada laukdavo jų pasirodant iš už eilinės kalno keteros. Taip ir keliavo asilas su savo šeimininku iki artimiausio miškelio. Kuriame ne visada rasdavo žabų, nes tokių keliauninkų kaip jie, buvo ir daugiau. Tik ne visais iš jų džiaugėsi saulė, bet užtai jais džiaugdavosi vėjas arba kalnai, kelias arba upė.. Kiekvienas turėjo savo mylimuosius. Gražu buvo žiūrėti kada žmonės vedini asilais pasklisdavo po apylinkes. O vakare apkrauti nešmenim asiliukai eidavo paskui savo šeimininkus. Sugrįžus namolio, jų laukdavo linksmai dulkini ir įrudę nuo saulės vaikučiai. Laukdavo mylinčios žmonos ir susimąstę senoliai. Su senoliais vyrai persimesdavo viena kita pastaba apie pasaulio vyksmą ir tėvai toliau mintydavo apie nesudėtingus pastebėjimus. Su vaikais truputį padūkdavo, peržvelgdavo jų dienos nuopelnus, trumpai aptardavo, pagirdavo, paglostydavo ir atsigėręs iš jų rankų šaltinio vandens eidavo į moteriškąją namų pusę. Joje visiems labai patikdavo. Dvelkė šiluma, artumu ir meile. Ten po praėjusios dienos susitikdavo vyras ir moteris. Jie žiūrėdavo vienas kitam į akis, apsikabindavo ir kas plepėdavo, kas eidavo pasėdėti ant suoliuko prie vakarinės namo ar šlaito sienos, kas vaikštinėdavosi po savo sodus, kas priguldavo kartu pasvajoti..
O asilą vaikai vesdavosi ir paleisdavo į didelį aptvarą, kuriame po atviru dangumi augo įvairiausios žolės ir krūmai. asilas ten kartu su kitais gyvuliais rupšnodavo augalus ir pasakodavosi savo gyvuliškas istorijas.
Visos žvaigždės visada labai nekantraudavo pasirodyti viršum plokščių molinių stogų ir džiaugtis žmonių žvilgsniais į jas, ir jausmais.
Kartu su visais ten gyveno papaikęs rytų vėjas. Jis pastoviai prigalvodavo visokių pokštų ir intrigų. Kartais artinantis vakarui imdavo ir sujaukdavo visą lygumą ir pakeldavo didžiulius rusvų dulkių debesis net viršum kalnų. Žvaigždės pradeda žiebtis, o pro dulkes jos nieko nemato ir žmonės jų nemato, ir eina gulti tą vakarą anksčiau. Žvaigždės labai ilgisi, bet vėjui nė motais, nes jos niekada nežiūrėdavo į jį. Todėl jis labai pavydėdavo žmonėms. Dar būtų pusė bėdos jeigu būtų daugiau žmonių kurie būtų retkarčiais ir į vėją akį užmetę, o tai dauguma pastebėdavo tik jo nešamas dulkęs ar kokią sausą žolę arba prie žemės lenkiamus medžius. O jeigu jis tik šiaip vaikštinėdavosi paupiais ar patvoriais, tai nieks į jį nekreipdavo dėmesio. O vėjas labai norėjo, kad būtų daugiau žmonių, kurie jį jaustų ir suprastų. Visoje lygumoje toks buvo tik vienas. Vėjas dažnai mėgo užsukti pas jį į svečius, nes jis gyveno ant didelio kalno, dar didesnio papėdėje. Nuo to kalno buvo galima apžvelgti visą gyvybe knibždantį slėnį. Vėjui patikdavo, jo draugui taip pat. Jie dažnai sėdėdavo nuo ryto iki vakaro ir žvelgdavo į savo džiaugsmais užsiėmusius žmones, gyvūnus ir augalus. Tuomet slėnyje būdavo ramu, o vėjas taršydavo savo draugo plaukus ir gaivindavo degančias ir besišypsančias skaisčiai mėlynas akis.
Mėlynakis vėjo draugas nevykdavo kasdien ieškoti žabų, nes buvo išsirausęs savo būstą kalno šlaite ir vasarą ten būdavo maloniai vėsu, o atėjus žiemai pakankamai šilta. Todėl jis turėjo begales laiko tiesiog maloniai sėdėti ir stebėti nuostabias dienas. Jį mylėjo visi: saulė, žvaigždės, vėjas, medžiai, žolė.. Atskrisdavo erelis ir nutūpdavo ant seno medžio šakos pabūti kartu su juo, atbėgdavo senas kojotas ir atsitūpęs palekuodavo laikydamasis pagarbaus atstumo. Gausiai uolų plyšiuose įsikūrusios vapsvos ir tos nei karto nebuvo jo įgėlusios. O jis viskuo gėrėjosi. Bet būdavo kartais tokių naktų, kada mėnulis artėdavo į pilnatį ir liedavo savo šviesą ant įmigusio kaimo bei upės. Tokiomis naktimis jis kartais išeidavo ant savo skardžio keteros ir ilgai žvelgdavo čia į kylantį mėnulį, čia į paskutinį vis dar rūkstantį kaimelio kaminą, leidžiantį ploną ploną sidabro šviesa nuspalvintą dūmų srovelę. Tokiais vakarais, kažkas nesuprantamo imdavo spausti krūtinę, net vėjas sustingdavo, nesuprasdamas kas darosi su jo draugu. O akys jo keistai spindėdavo ir rankos nerasdavo sau patogios vietos. Tokiais momentais vėjas nedrįsdavo judėti ir jausdavo, kad vyksta kažkas jam nesuprantamo. Po tokių naktų rytų vėjas išeidavo paklajoti į kalnus ir ilgai, ilgai bastydavosi be tikslo tačiau vis ta pačia kryptim - nes buvo rytų vėjas. Kalnų piemenys tokiomis dienomis stengdavosi praleisti savo palapinėse pasakodamiesi vieni kitiems įdomybių pilnas istorijas. Ir vėjas klausydavosi tų istorijų nuotrupų. Jeigu istorija jį sudomindavo, tai jis sustodavo prie palapinės įsirangydavo į artimiausią medžio lają ir klausydavosi iki galo, vis tikėdamasis išgirsti tai kas paaiškintų keistą jo bičiulio elgesį. Bet vis negirdėjo ir negirdėjo vėjas tokios istorijos, o piemenys pabaigę istoriją visada eidavo lauk, nes manydavo kad gamta jau nurimusi. Jie gindavo savo bandą pasistiprinti ir kartais užklysdavo į lygumos kaimelį. Ten jie atiduodavo vieną kitą kailį ar gyvulį už daržoves ir kitus reikalingus dalykus.
O asilas visoje šitoje pasakoje buvo tiesiog asiliškai laimingas, nes vieną naktį eidamas pro šalį tas pats rytų vėjas atkabino gardo vartus. Ir keturkojis sau išbindzino pasivaikščioti. Nuklydo jis ant kalno šalia mėlynakio valdų. Susirado jaukią nišą kalno sienoje ir sotus užmigo iki ryto. O mėlynakis bekulniuodamas po savo valdas, aptiko svečią ir labai apsidžiaugė. Nuo to laiko jie dažniausiai trise sėdėdavo ant kalno keteros. Žmogus žvelgdavo į horizontą, vėjas sėdėdavo medžio lajoj, o asilas rupšnodavo kokią nors dygią žolę. Ir visi buvo be galo laimingi. Na gal tik žmogus biškutuką kažko vis liepsnojo ir negalėjo nurimti. O vėjui vis buvo neaišku ko jis nori. Vėjas samprotavo taip:
-Va aš esu rytų vėjas, jau kokie keturi su puse milijardo metų, nu ir ką, man visada gerai, kuo toliau tuo geriau. Iš pradžių net kalbėti nemokėjau, tuščia buvo, laksčiau sau per dykynes kietas ir trupinau uolas granitines. Ir nepasakysi, kad buvo nefaina, labai patiko tas užsiėmimas, o koks stiprus buvau, akmenis pakelti galėjau. Dabar biškį gal ir susenau, kaip žmonės sako, bet užtai taip malonu šokinėti nuo medžio ant medžio. Jo gi po kalnų trupinimo pradėjo visur kerpės visokios augti, iš pradžių jas plėšiau nuo akmenų, o po to susidraugavom ir būdavo malonu užsukti pas jas į svečius. Nors ir labai jos buvo nekalbios, o ir pats dar kalbėti nemokėjau, bet tikrai malonu buvo. Tada žolės pasirodė visokios, vos spėdavau lakstyti, vis kokią naują surasdavau. Ir taip vis gausėjo visko, gausėjo, ir visai beveik pasimiršo ankstesni užsiėmimai, nebesinorėjo taip dažnai tų akmenų mėtyti ir skaldyti. O kai labai labai jau norėdavosi tai lėkdavau į aukščiausius kalnus ir ten svaidydavau vieną po kitos uolų nuolaužas. O kai pasirodė visur lakiojantys keturkojai tai negalėjau gi atsidžiaugti, po to paukščiai pradėjo rypauti. Ir viskas lyg iš niekur. Na bent jau taip daug žmonių galvoja, gal ir būtų jiems galima pasakyti, bet ar verta. Reiks pabandyti papasakoti draugui žmogui, manau jis supras. Nežinau ar tai labai svarbu, bet kažkaip keistai jie galvoja, gal tada jis nustos taip keistai žiūrėti pilnačiai užėjus ir nereiks man lakstyti prieš pilnaties naktis ieškant debesų, kad ją uždengtų ir nedrumstų jo sielos. Taip... reiks taip ir padaryti, reiks kurį vakarą papasakoti jam, jis geras klausytojas, manau supras. Taip taip.. O kai atsirado va ir žmonės tai išvis nuostabumėlis patapo gyvenimas žemėje.. jie pradėjo šnekėti, keisti viską. Atleki į tą pačią vietą po metų, o čia jau nieko nebegali atpažinti ir trankaisi lyg be galvos, nuostabumėlis kaip jie greit viską sukuičia. Ir tos istorijos, nors ir labai kvailos dažnai, bet kažką tokio turi. Ir va tokie sėdėjimai šalia, eh.. kaip nuostabu tai.. ai tiekto.. nepasakosiu kol nepaklaus.. taip gi norėjo didysis vėjas, kad mes, jo vaikai, pasakotume viską ką žinome tik paklausti.. gerai kad dar dainuoti leido, o tai visai šnekėti nebūtų kaip..
Tai va tokios mintys sukiojosi vėjų prikištoj vėjo galvoj. Ir tada jis pradėjo nujausti, kad būtent dėl tokio keisto žmogaus elgesio, jam taip malonu būti šalia jo ir tiek daug keistai įdomių dalykų žmonės pridaro. Tik jis nežinojo kodėl, bet vėjams dažniausiai yra visai nesvarbu kodėl kas nors vyksta taip, o ne kitaip. Žinoma išskyrus atvejus, kai vėjai per daug susidraugauja su kokiu nors žmogum ir patys pradeda žmogėti. Gerai, kad tie žmonės trumpai gyvena, tai vėjai kai vėl lieka vieni tai pasveiksta nuo visų žmogiškumų ir patampa tikrais vėjais.
O vieną vakarą, kai prie trijulės prisijungė dar ir sena lakštingala, žmogus pradėjo dainuoti. Ir klausėsi nutilęs vėjas, asilas prasižiojęs ir nebaigęs kramtyti dygliažolės, net lakštingala trumpam pritilo, o po to pradėjo pritarti jo dainai. Ir vėjas negalėjo susiturėti, puolė lėkti nuo kalno, sukti dulkių debesis, šėlti kaip koks mažas ir visai jaunas vėjukas, na bet kadangi jis buvo rytų vėjas tai jam buvo atleistina tokis impulsyvumas. Vienintelis asilas taip ir sėdėjo prasižiojęs su dygliažole dantyse ir atrodė visiškai apstulbęs.
Po to vakaro žmogus dainavo nuolatos, kai tik nusileisdavo saulė ir pradėdavo žiebtis žvaigždės iškart pasigirsdavo daina kurią nešdavo vėjas. Po truputį prie šlaito pradėjo rinktis kaimelio gyventojai pasiklausyti jo dainų, o kitiems atrodė, kad dainuoja pats vėjas ir lakštingala, kuri jau buvo spėjusi tapti nuolatine viešnia. O po kiek laiko ir kasdiene gyventoja. Žmonės taip priprato prie vakarinių dainų, kad nepraėjus nei metams jau rinkdavosi ten kas dieną ir klausydavosi visiškai nutilę. Jeigu žmogui nebūdavo nuotaikos, tai jie tiesiog klausydavosi vėjo, o jei ir pastarasis tylėdavo tai daug tylesnės žvaigždžių muzikos. Visi žmonės visada likdavo papėdėje ir nei vienas per visą laiką nesugalvojo užkopti į kalną pasišnekučiuoti su mėlynakiu dainiumi. Jie net niekaip jo nepavadino, neturėjo tokio keisto įpročio kurį turi dauguma žmonių - viskam sugalvoti pavadinimus ir vardus.
Bet vieną vakarą žmonės visgi nėjo klausytis prie kalno, nes visą dieną šėlo smėlio audra ir buvo visiškai išpusčiusi įprastas mintis iš jų galvų. Ir kaip tik tą vakarą kažkaip keistai nerimo vienų namų dukra. Ir pamiršo ji per savo keistą nerimą smėlio audros nepatogumus ir išėjo į naktį. Kojos savaime atvedė prie šlaito, kur vakarais rinkdavosi kaimelis pasiklausyti.. visgi manau reik pasakyti tiesą ko jie ten iš ties rinkdavosi. Ateidavo jie tenais tam, kad išgirstų savo sielos dainas. Taigi ir toji dukra iš vieno plokščiastogio molinio namuko, taip pat atsidūrė ten genama keistos savo sielos dainos. O tolesnę istoriją vėjas užpustė molio dykumose ir atkakliai nutyli, šnibždėdamas kad visos žemiškos istorijos yra panašiai nepanašios viena į kitą ir gali būti pasakojamos amžinai...

12 05, 2007