Prabėgo čia pelė ir vėl kita,
o gal ir ta pati, nebežinau,
kur melas, kur tiesa ten buvo,
nebesuseksi juk, nes pėdsakai vienodi,
taip užburia ta nekasdieniška diena,
gerai, kad naktį bent turiu vienodą.

Nors kartais nukelia tas žvilgsnis,
kur nebuvau dar ir kur noriu dar pabūti,
tik negalia, jei galima ją taip vadinti,
nenulaužta neleidžia man pasveikti,
aš noriu ir tave kartu nuteikti,
nors tu stebi kaip klouną mano viltį.

Tad pasijuokime kartu
iš gan keistų šitų minčių,
bent šypsena patenkintas gyvensiu,
kuri vis prasmelkia mielai,
kutena ją ir priverčia greičiau rimuoti,
tokiom akimirkom mirštu,
kad tik galėčiau imt ir deklamuoti.

Apie tą patį, bet skirtingą tekstą,
nupintą gan keistais juokais,
nesuprantu kitų žmonių,
kurie akimirkas mielai išsikeičia į pyktį.